Girdimasis suvokimas – viena iš svarbiausių suvokimo formų (kartu su regimuoju ir taktiliniu suvokimu), kurios padeda susidaryti bendrą, išsamų pasaulio vaizdą. Girdimasis suvokimas – tai gebėjimas skirti ir atpažinti neverbalinius (gyvosios ir negytosios gamtos) ir verbalinius (kalbinius) garsus. Gamtoje nėra grynų garsų, mes gyvename įvairių garsų sraute, mus supa įvairialypis garsų fonas, kuriame ir vyksta suvokimas. Žmogus, turintis normalų girdimąjį suvokimą ir girdimąją atmintį, orientuojasi į garso sklidimo kryptį ir jį lokalizuoja, išskiria iš garsų srauto ir atpažįsta. Žmogus, kurio girdimasis suvokimas ir girdimoji atmintis sutrikę, nesuvokia sklindančio garsų srauto. Taip, kaip mes girdime nepažįstamą užsienio kalbą, bet jos nesuprantame (tik girdime besiliejantį garsų srautą, visiškai jo nesuvokdami). O jei ir lokalizuoja garsą, tai gali jo neatpažinti, nes sunkiai įsimena jį ir nesutapatina su garsą skleidžiančiu šaltiniu, t. y. neatsimena.
Sutrikus girdimajam suvokimui, vaikai negeba diferencijuoti iš klausos panašiai skambančių fonemų, neišmoksta pažinti garsų, nors periferinė klausa pilnavertė. Vaikai gali nesuprasti aplinkinių kalbos ir pagal intonacinę ritminę struktūrą. Vaikai , turintys girdimojo suvokimo sutrikimų nepalyginamai geriau diferencijuoja regimuosius nei garsinius dirgiklius. Ypač prastai diferencijuojami, atpažįstami sudėtingi garsiniai dirgikliai, besiskiriantys tik komponentų nuoseklumu. Išaiškintas ryšys tarp garsinių signalų analizės bei sintezės ir kalbos raidos. Vaikai, kuriems labai lėtai susidarydavo refleksai į garsinius dirgiklius ir blogai juos diferencijuodavo, kalba plėtojosi lėtai. Dėl girdimojo suvokimo trūkumų vaikai negeba diferencijuoti iš klausos panašiai skambančių fonemų ir todėl negali jų susieti su atitinkamomis grafemomis (raidėmis) rašydami. Kartais šie vaikai negirdi žodžio pabaigos, todėl netaria galūnių, sakinio pabaigos, todėl parašo nepilną sakinį. Taip pat nejaučia atskirų prasminių kalbos vienetų ribų, todėl gali rašyti, suliedami vieno žodžio pabaigą su kito pradžia ir t.t. Silpni bendrieji kalbiniai gebėjimai pasireiškia sintaksiniais ir morfologiniais trūkumais (negebėjimu konstruoti frazę ir derinti joje žodžius gramatiniais tarpusavio ryšiais), semantikos ir leksikos trūkumais (netiksliu žodžių reikšmių suvokimu ir vartojimu, pernelyg ribotu pagal amžių žodynu, dideliu atotrūkiu tarp pasyvaus ir aktyvaus žodyno), verbalizacijos sutrikimais (sunkia minčių raiška, skausmingomis reikalingo žodžio paieškomis, momentiniu žodžio pamiršimu kalbant). Vaikai negali vykdyti užduočių, kurioms reikia kalbos: papasakoti pagal paveikslėlį, ar jų seriją, paaiškinti žodžių, žyminčių paprastus buities daiktus, reikšmę, palyginti du daiktus, nusakyti jų bendrus bei skiriamuosius bruožus, rasti apibendrinančias sąvokas.
Girdimojo suvokimo lavinimo etapai:
• Gamtos, buitinių ir muzikinių garsų, gyvūnų ir žmonių balsų suvokimas, lydimas ritmo pojūčio lavinimo.
• Nekalbinių garsų skyrimas .
• Kalbinių garsų skyrimas .
• Skiemenų, panašių struktūra, skyrimas .
• Fonemų skyrimas .
• Žodžių skyrimas .
• Elementarių žodžio garsų analizės įgūdžių sudarymas .
• Bendrųjų verbalinių gebėjimų lavinimas .
Autorius © Jūratė Kaupienė
Sutrikus girdimajam suvokimui, vaikai negeba diferencijuoti iš klausos panašiai skambančių fonemų, neišmoksta pažinti garsų, nors periferinė klausa pilnavertė. Vaikai gali nesuprasti aplinkinių kalbos ir pagal intonacinę ritminę struktūrą. Vaikai , turintys girdimojo suvokimo sutrikimų nepalyginamai geriau diferencijuoja regimuosius nei garsinius dirgiklius. Ypač prastai diferencijuojami, atpažįstami sudėtingi garsiniai dirgikliai, besiskiriantys tik komponentų nuoseklumu. Išaiškintas ryšys tarp garsinių signalų analizės bei sintezės ir kalbos raidos. Vaikai, kuriems labai lėtai susidarydavo refleksai į garsinius dirgiklius ir blogai juos diferencijuodavo, kalba plėtojosi lėtai. Dėl girdimojo suvokimo trūkumų vaikai negeba diferencijuoti iš klausos panašiai skambančių fonemų ir todėl negali jų susieti su atitinkamomis grafemomis (raidėmis) rašydami. Kartais šie vaikai negirdi žodžio pabaigos, todėl netaria galūnių, sakinio pabaigos, todėl parašo nepilną sakinį. Taip pat nejaučia atskirų prasminių kalbos vienetų ribų, todėl gali rašyti, suliedami vieno žodžio pabaigą su kito pradžia ir t.t. Silpni bendrieji kalbiniai gebėjimai pasireiškia sintaksiniais ir morfologiniais trūkumais (negebėjimu konstruoti frazę ir derinti joje žodžius gramatiniais tarpusavio ryšiais), semantikos ir leksikos trūkumais (netiksliu žodžių reikšmių suvokimu ir vartojimu, pernelyg ribotu pagal amžių žodynu, dideliu atotrūkiu tarp pasyvaus ir aktyvaus žodyno), verbalizacijos sutrikimais (sunkia minčių raiška, skausmingomis reikalingo žodžio paieškomis, momentiniu žodžio pamiršimu kalbant). Vaikai negali vykdyti užduočių, kurioms reikia kalbos: papasakoti pagal paveikslėlį, ar jų seriją, paaiškinti žodžių, žyminčių paprastus buities daiktus, reikšmę, palyginti du daiktus, nusakyti jų bendrus bei skiriamuosius bruožus, rasti apibendrinančias sąvokas.
Girdimojo suvokimo lavinimo etapai:
• Gamtos, buitinių ir muzikinių garsų, gyvūnų ir žmonių balsų suvokimas, lydimas ritmo pojūčio lavinimo.
• Nekalbinių garsų skyrimas .
• Kalbinių garsų skyrimas .
• Skiemenų, panašių struktūra, skyrimas .
• Fonemų skyrimas .
• Žodžių skyrimas .
• Elementarių žodžio garsų analizės įgūdžių sudarymas .
• Bendrųjų verbalinių gebėjimų lavinimas .
FONEMINĖS KLAUSOS LAVINIMAS IKIMOKYKLINIAME IR PRIEŠMOKYKLINIAME AMŽIUJE
View more presentations or Upload your own.
Autorius © Jūratė Kaupienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą