Tinklaraštis skirtas tėvams, auginantiems ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus ir pedagogams, dirbantiems su specialiųjų poreikių vaikais.
Blog for parents of preschool and primary school aged children, teachers who work with special needs children.
Labas rytas, tėveli, motute,
Labas rytas gėlyte, saulute.
Labas rytas žaisliukai maži,
Labas rytas Tėvyne, girdi?
Labas rytas ir Tau, kurs aukštai,
Saugai žemę, vaikus ir už tai,
Šį rytą aš ačiū tariu,
Kad laiminga nubusti galiu.
Saugok saulę, mamytę, tėvelį,
Saugok mažą, mažytį paukštelį
Ir mane Tu, lydėk takeliu,
Kai aš eisiu dulkėtu keliu.
Kai sūpuosiu, migdysiu lėles.
Statysiu, konstruosiu mašinėles.
Laiminga po saule skraidysiu,
Tu, saugok vaikystę, su vėju.
Ačiū Tau, kad aš šiandien esu,
Ir laiminga gimtinėj gyvenu.
2011-02-04 08:30:02
valerijaaa
Vasario 16d. atminti
Kovojom už laisvę...
Tūkstančius kartų prakeikti!
Tie kurie nepaisė mūsų noro
Tapti nepriklausoma šalim.
Bet mes nugalėjom,
Baisiausias naktis iškentėjom,
Stipriausius smūgius atlaikėm
Ir tapom nepriklausoma valstybe.
Laisvė! - galim tarti drąsiai,
Ir kultūrą savo išlaikyti,
Himną be baimės giedoti,
Visa geriausia atiduoti.
2010-02-16 10:32:37
Živilė
Lietuvai
Kažkur Europos vidury,
Prie Baltijos smėlėtos.
Sau dainą suokia Vyturys,
Ir kalvos ten gėlėtos.
Tenai šalis mūs mylima,
Ji Lietuva vadinas.
Lig ašarų man artima,
Žiedais ramunių ji pasidabinus.
Graži ir taip man artima,
Tėvyne Tu saulėta.
O kiek pasaulyje dainų,
Apie Tave sudėta.
Gandrai iš tolimų kraštų,
Į Lietuvą pargrįžta.
Nes jiems čia taip ramu, ramu,
Čia meilė trykšte trykšta.
Tarsi pro langą pamatau.
Senelis plačią dirvą aria.
Jei kur paslydus parklupau,
Močiutė švelnų žodį taria.
Jų jau nėra, bet Tu likai,
Mano miela gimtine.
Juk ne vienam taip patikai
O Lietuva, Tėvyne!
2006/08/20
2006-09-02 02:15:36
Irma
Vėliava
Tai kraujo lašas iš širdies tyros?
O gal aguona raudona?
Žaliam žaliam rugių lauke…
Kur saulė geltona per dangų rieda
Ir žada giedrą rytą. Lietuva.
Ir šitiek kartų širdimi tu išmatuota
Išsiilgta, sapnuota tremtyse!
Visi troškimai pildosi. Minties galia.
Trispalvė vėliava laisvam danguj banguoja…
2012-02-14 11:47:24
purpuras
Dėkoju Gimtinei
Jei nebūtų Tavęs,
Atminime Gimtinės
Pievų šilko pakrantėj
Ąžuolų ir beržų
Pakelėj Tėvo rankų
Daryto kryžiaus
Būčiau stulpas
Išdžiūvusio medžio
Be šaknų...
Be šaknų...
2010-05-18 15:52:16
Tolstanti
Grožis gimtinės
Mano gimtinė – sena ir apaugus,
Kur beržai trūnija pakėlėj...
O, Dieve, koks grožis gimtinės –
Čia gaudo varles baltaplunksniai garniai...
Kad ir kur mane nuvestų keliai,
Aš visada sugrįšiu čionai:
Vėl pinsiu laukų žolėms kasas,
Dainuosiu ant kapo motulės dainas.
Šiltai glamonėsiu šiaurinį vėją,
Taip pat paliesiu saulės rankas.
Nepavargsiu bėgioti per pievą,
Prisirinkti uogų saujas pilnas...
O, Groži gimtinės, kol gyva, nepamiršiu Tavęs!
Šiomis dienomis visi lietuviai lanko artimųjų kapus. Kartu vežamės ir savo vaikus. O gal paliekame juos namuose. Kaip elgtis? Ar reikia su ikimokyklinio amžiaus vaikais kalbėtis apie netektį, artimųjų išėjimą į nebūtį? Parodyti jiems tokią vietą kaip kapinės? Mes vaikų darželyje kalbamės šia tema. Vėlines pristatome kaip seniai netektų artimųjų prisiminimo, susikaupimo, ramybės dieną.
Daugiau šia tema skaitykite:
Ne taip jau seniai radau puikią poetę - Renatą Kuršytę - Lingę, kuri kuria ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Eilėraščiai lengvai suprantami vaikams ir...labai jaukūs. Ir štai, šiandien atsivertusi puslapį http://zaliazole.lt/viewstory/sid/57964/ " radau nuostabų kūrinėlį, kurį galima suvaidinti vaikams, su vaikais. Siūlau jį ir savo dienoraščio skaitytojams.
SKAITOVAS, KLEVAS, BERNIUKAS.
Jaukus kambarys, radijas groja vaikiška dainelė apie rudenį. Už stalo sėdi skaitovas. Pasirėmęs rankomis galvą mąsto...Atsistoja, pasisukioja po kambarį, pasižiūri pro langą, jis šiek tiek pravertas . Labiau jį pradaro ir garsiai, kad išgirstų, jei kas bus aplink, netoli, kviečia:
SKAITOVAS :
Kur jūs?! Nagi, paskubėkit!
Už langų juk - rudenėja!
Pamatysit, patikėkit,
Pasiseks pagaut net vėją!
Dailiai spalvindamas klevą,
Per miškus - ruduo keliauja.
Gera jį priglaust kaip savą,
Riešutus barstyti saujom...
Tad, - skubėkime prie klevo!
Mūsų kiemo. To margiausio.
Rudenėlis atkeliavo, -
Kužda rytmetys į ausį.
Tekinas atlekia kambarin vienplaukis berniukas. Visas uždusęs ir sušilęs. Apsidairo, pasisukioja. Nustebęs sako:
BERNIUKAS:
Kas čia šūkauja iš ryto?
Obuolių sode prikrito.
Susirinkt visų - nespėjau,
Kviečiamas, risčia skubėjau.
Noris taip sugauti vėją.
Tą padaužą, niekadėją.
Kurs lizdus nakčia išardo,
Pats miške mačiau, ne kartą.
Vakar, - atėmė kepurę.
Nes tokios dailios neturi ( juokiasi )
Reiks sudrausti niekadėją, -
Tų žydrų padangių vėją.
Klevą pamatyt gražuolį,
Dar - paglostyt rusvą žolę.
Jūs kaip norit aš - lekiu
Pasiseks tikrai tikiu.
Lekia tekinom pro duris, jas užtrenkdamas. Kieme, kiek paėjėjęs, pamato didžiulį klevą. Iš nuostabos net išsižioja.
Sveikas, bičiuli! Vaje, tai gražumas!
Margo švarkelio neturi joks krūmas!
Ką besakyt apie rusvąją žolę?
Vakar sakiau jai, jog ji čia gražuolė.
Šįryt, - nustebinai mielas kaimyne.
Oi, kas tiek lapų jau tavo sumynė?
Vėl vėjo būta baisiausio padaužos!
Reiks jį sugauti tik kur bastosi, daužos? (Eina aplink medį, ieško vėjo)
Na gal surasiu? Dabar - pasėdėsiu (atsisėda po medžiu)
Tavo, brolau, spalvomis tai gėrėsiuos!
Siūlas voratinklio nosį kutena ( pasitrina nosį )
Rūksta dūmelis, jau ugnį kūrena
Keps senučiukė skaniausią ragaišį
Aš - neilgam, nei minutės negaišiu,
Kai pasitiks gardus kvapas prie vartų
Lėksiu skanauti ragaišio iš karto.
Et, pasakyki nors ką mano drauge
Lekiam sugausime vėją palaukės
Gaila nepratari žodžio tik rymai
Tau, prieš akis, - pilko lauko arimai...
Nutyla, įsiklauso kaip ošia klevas. Staiga berniukas girdi:
KLEVAS:
Kad šįryt atlankei, berniuk,- dėkoju.
Štai, imk, - margų skarelių dovanoju.
Parnešk namo senolei, sudžiovinkit
Balčiausią žiemą - rudenį atminkit.
Nedaug beliko, mėnesiai vos du.
Nebus nei lapų, nei rudens žiedų.
Tik - baltos pūgos užu lango gros,
Ilsėsis žemė, antklodės storos
Nepagailės, geroji, apkamšys.
Berželį, mano kojas net pušis.
Dabar - imk, vaike, kuo daugiau skarų
Ir nebijok piktos žiemos kerų.
Berniukas prisirenka kupiną saują lapų, pačių margiausių, kuriuos tik rado, apsikabina medį. Ir sako:
BERNIUKAS :
Ačiū, ačiū žiemą tau kuždėsiu
O dabar, - lekiu skrynutėn dėsiu.
Tavąjį gerumą, aukso spalvą,
Gelsvą dar, kai snaigės glostys galvą
Pasaką paseksiu nors, už lango,
Baltutėlis gruodis vėl mus lanko.
Ačiū, mielas, ačiū tau tariu, -
Kad spalvingą rudenį turiu.
Nešinas didžiulėm puokštėm klevo lapų, berniukas linksmas nustraksi link namų.
Ruduo - įtemptas metas pedagogams. Nors sakoma, kad dokumentacija mažėja, bet... Nėra laiko prisėsti prie savo dienoraščio, nors priemonių rodos yra, bet ...
Ruduo - gėrybių metas, su vaikais kalbame apie jas. Ši tema dėkinga sąvokų plėtimui, įtvirtinimui, apibendrinimui, klasifikavimui. Namuose geriausia, kad tėveliai supažindintų savo mažuosius su tikromis rudens gėrybėmis. O ši priemonė tiks lietingomis dienomis prisiminti, ką užsiauginome, prisirinkome kai dienos buvo gražios.
Kiek teko susidurti, yra labai nedaug medžiagos garso j tarimo mokymui. Todėl teko pačiai pasiieškoti informacijos apie šį garsą ir jo tarimo mokymą. Ką pasiruošiau savo darbui, siūlau ir jums.
Na va, vasara eina į pabaigą, kartais jau pagalvoju ir apie darbą. Kad neatprasčiau nuo darbo ir lengviau būtų persijungti į darbinį režimą, šį bei tą krapščiau ir vasarą. Štai keletas mano kūrinėlių Jūsų teismui.
Velykos – pirmoji didžioji pavasario šventė. Tai lietuvių senovinė gamtos atgimimo, augmenijos prisikėlimo šventė. Ši šventė Lietuvoje jau daugelį metų švenčiama, kaip Kristaus prisikėlimo šventė.
Svarbiausias Velykų simbolis – dažytas kiaušinis. Jis yra gyvybės, gėrio, derlingumo, simbolis. Pavasarį, atgimstant gamtai, kiaušinis naudojamas kaip magiška priemonė gyvybės jėgoms sužadinti.
Kodėl reikia daužyti kiaušinius? Kiaušinis simbolizuoja žemę : lukštas –žemė, baltymas - vanduo, trynys – saulė. Žmonės tikėjo, kad, sudaužius kiaušinį, išleidžiama saulė ir sušildo žemę.
Manoma, kad Velykų naktį vaikus aplanko Velykė ir palieka po kiaušinį. Jei šeimoje yra vaikas neklaužada, tai ji kiaušinio jam nepalieka, arba palieka medinį. Vaikai, prisirinkę pilnas kišenes margučių, eina juos ridenti.
Margučių ridenimas
Tai vienas populiariausių velykinių žaidimų. Iš tvirto kartono,
medžio ar kt. pasidarykite lovelį, vieną jo galą pakeldami šiek tiek
aukščiau (kad atrodytų kaip maža čiuožykla). Ir ridenkite margučius.
Galimi keli žaidimo variantai. Pirmas: kiekvienas ridena savo margučius,
o šiam susilietus su kitu, sau pasiima abu kiaušinius. Laimi tas, kas
surenka daugiausia margučių. Kitas variantas: ant žemės pridėkite
įvairių „prizų“ – saldainiukų, sausainių, mielų smulkmenų ir kiekvienas
iš eilės ridenkite kiaušinius, kol šie pasieks visus prizus. Prizą laimi
tas, kieno margutis į prizą atsitrenkia. Margučių slėpynės
Suaugusieji iš anksto namuose, nuosavame kieme įvairiose vietose
paslepia velykinius margučius – tikrus ar kartoninius su įvairiomis
smulkmenėlėmis. O vaikams pasiūloma jų paieškoti. Kad žaidimas
neužsitęstų iki begalybės, galima šiek tiek pasakinėt. Ieškom antpirščio
Visi žaidėjai trumpam išeina iš kambario. Tik vienas, vedėjas, jame
pasilieka ir kažkur paslepia antpirštį. Bet paslėpti reikia taip, kad
jis būtų matomas. Likusieji sugrįžta į kambarį ir akimis, nieko
nekalbėdami ir nerodydami, ieško antpirščio. Jį pamačiusieji nieko
nesakę sėda ant grindų ir laukia, kol likusieji jį taip pat išvys.
Paskutinis antpirštį išvydęs žaidėjas turi sumokėti kažkokį fantą, o pirmas antpirštį pamatęs žaidėjas įgyja teisę kitą kartą jį slėpti. Kas vadovauja?
Šiam žaidimui žaisti reikėtų mažiausiai 6 žaidėjų. Vienas savanoris
išeina iš kambario, o likusieji sustoja į ratą ir susitaria, kuris jiems
vadovaus. Vadovas turi rodyti įprasčiausius judesius – pakelti vieną
ranką, sukti galvą, linguoti, ploti rankomis ir pan.. Visi žaidėjai kuo
skubiau juos kartoja paskui vadovą taip, kad nebūtų aišku, kuris pirmas
pradėjo rodyti judesį. Savanoris sugrįžta į kambarį ir stebėdamas
stovinčius rate bando atspėti, kuris vadovauja (patikėkite, tai nėra
taip paprasta!). Kai vadovas paaiškėja, toliau jis išeina iš kambario, o
likusieji vėl susitaria, kas vadovaus žaidimui. Margučių sukimas
Davus komandą, kiekvienas žaidėjas ant žemės išsuka savo margutį.
Laimi tas, kieno margutis sukasi ilgiausiai. Arba galima žaisti ir taip,
kad iškrenta po vieną žaidėją, kurio pirmojo margutis sustoja. Taip
žaidžiama iki tol, kol lieka nugalėtojas. Ratelis
Susėda visi žaidėjai į ratelį. Rankos už nugaros. Kiekvienas žaidėjas
lėtai perduoda vienas kitam per rankas margutį. Vidury ratelio esantis
žaidėjas, kai numano, kad kiaušinis yra konkretaus asmens delne, ištaria
„radau“, jei iš tiesų velykaitis pas tą žaidėją, jiedu apsikeičia
vietomis. Kiaušinis ant šaukšto
Vaikai pasidalija į komandas. Užduotis kiekvienam komandos nariui –
kuo greičiau šaukštu nunešti kiaušinį nuo starto linijos iki tikslo –
krepšio. Bėgama po vieną, estafetės tvarka. Laimi komanda, kuri sudaužė
mažiau margučių. Jei abi komandos nuostolių patyrė tiek pat – tada laimi
greičiausieji. „Atspėk, kas esi?“
Į centrą iškviečiamas dalyvis ir už jo nugaros jam nematant rodomas
koks nors žaislas, daiktas ir pan. Uždavinėdamas publikai, mačiusiai
daiktą, klausimus, kurių atsakymai turi būti tik „taip“ arba „ne“, jis
turi atspėti, koks žaislas yra už jo nugaros, t.y. kas jis toks yra.
Velykų šventei, žinoma, geriausia parinkti atitinkamus daiktus:
viščiuką, zuikį, kiaušinį ir kt. Tokiu būdu klausimai skamba taip: „Ar
aš esu gyvūnas?“, „ar aš moku šokinėti?“... O jeigu turite laiko, meninę
gyslelę, ir pirštai dreba, kaip nori paimti teptuką, tai dar
įspūdingiau ir linksmiau atrodytų spėliojantysis, jei ant didelio lapo
nupieštas daiktas ar gyvūnas pridedamas prie jo su iškirpta skyle
veidui. „Taip ir ne“
Jeigu šeimoje labiau patinka smegenis lavinanti veikla, tai
pasiruoškite TAIP ir NE Velykų tematika. Sudėkite klausimus į kokį gražų
indą arba prie kiekvieno klausimo pririškite virvelę ir juos sudėkite į
puodą – kiekvienas, traukdamas už virvelės, išsitrauks sau klausimą. O
gal norite tiesiog artimai pabendrauti? Tuomet pasiruoškite klausimų
sąrašėlį, iš kurio kiekvienas trauktų po vieną klausimą ir turėtų
garsiai atsakinėti (klausimai galėtų būti apie šeimos narių pomėgius ir
pan.).
Pastebiu, kad daug kas ieško paveikslėlių spalvinimui. Aš įvedu į Google. vaizdai: Easter eggs coloring; easter coloring
Tikriausiai jau matėt
Ar buvot sutikę
Prie durų, prie slenksčio
Bobutę Velykę.
Net pievoj pempiukai
Iš džiaugsmo sukliko:
- Sulaukėm Velykų!
Sulaukėm Velykų!
J. Minelga
Velykų kiškutis
Su margučiais strikt pastrikt
Nuo namučių, prie namų.
Nei prisėsti, nei užmigt –
Tiek vaikučių mylimų!
Va, kraitelėj du šimtai,
Visą naktį juos dažiau
Dar kepurėj, aš rimtai
Penkiasdešimt –ne mažiau!
Tai juokelio, net rangaus:
Pešas Giedrė su Linu,
Jie margučių nebegaus,
Tik geručiams dalinu.
Velykų kiškis
Eina kiškis takeliu
Su pintiniu krepšeliu.
O krepšelyje margučiai,
Duos kiškelis jų vaikučiams.
Kiekvienam dalins po vieną,
Kad Velykų šventės dieną
Būtų linksma ir smagu
Su kiškučio margučiu.
Velykų rytas
Puošias saulutė,
Kasas šukuoja.
Vėjas jai švelniai
Dainas dainuoja.
Apie sugrįžusių
Paukščių pulkus,
Apie šalpusnių
Linksmus žiedelius.
Apie nubudusią
Pirmąją bitę,
Apie džiaugsmingą
Pavasario rytą.
Kas šią dainelę
Vėjo girdėjo,
Tam į širdelę
Šventė atėjo!
VELYKOS
Žvakutė spindi,
Varpeliai dindi,
Klausyk- didysis jau gausti ima:
Did dan, Jurguti,
Maryt, Alguti,-
Į Atpirkėjo prisikėlimą!
Gražu pasauly,
Kai rytą saulė
Virš pušynėlių ir sodų rieda.
Su vyturėliais
Ir pumpurėliais
Tau a;e;iuja laukai užgieda.
Su vėju žaidžia-
Žiedus išskleidžia
Kartu- puriena ir žibuoklėlė.
Din dan skubėkit-
Pagarbint bėkit
To, kurs šį rytą jau prisikėlė!
Sugriuvo pusnynai,
Pravirko stogai,
Pavasarį neša
Pirmi pranašai.
Velykų varpeliai
Din- dan į namus.
Velykų varpeliai
Jau kalbina mus.
Velykos atėjo,
Aplankė visus.
-Su šventėm. Su šventėm.
Jie sveikina mus.
Vytė Nemunėlis
Margučiai
Kaip margutis rieda saulė
Per nušvitusį pasaulį.
Kaip margutis mėnuo rieda,
O žibutė skleidžia žiedą.
Kaip margutis rieda žemė,
Kaip margučiai mes visi -
Su kepurėm, be kepurių,
Apsiavę ir basi.
Rid rid rid margi margučiai,
O čia čia maži vaikučiai -
Jei margučiai neriedės,
Ir vaikučiai nedidės!
Petras Panavas
Velykos
Virš Velykų dvaro
Aitvarai lakiojo,
Į Velykų stalą
Margučius nešiojo.
Prie Velykų stalo
Sukosi suktinis,
Virš Velykų dvaro
Suposi sūpynės.
Ir siūbavo dangūs,
Ir siūbavo žemė,
Kažkur upės rangės,
Kojos dangų rėmė ---
SKAIČIUOTĖ
Skrido šarka per giraitę,
Nešėsi ji kepuraitę.
O kepurėje auksinį
Tą margutį velykinį.
PASAKA
Saulės zuikučiai
Seniai, seniai, neatmenamais laikais kiaušinius Šv. Velykoms margindavo saulės zuikučiai.
Tačiau kartą saulė susibarė su juoduoju debesiu. Debesis pagrasino, kad užstos saulę ir nepraleis nei vieno saulės pasiuntinuko į žemę. Ir niekas nenudažys kiaušinių Velykoms, nebus šventės ir visi liūdės, bei pyks ant saulės. Velykos vis artėjo, o juodasis debesis, kaip koks baisuoklis, kabojo tarp žemės ir saulės. Jis neleido nė vienam saulės zuikučiui patekti į žemę. Žemėje kilo įtarimas. Susibėgo kiškiai ir pradėjo tartis, ką daryti. Dažyti jie mokėjo, nes visada pagelbėdavo savo giminaičiams. Dažų taip pat turėjo, todėl greitai viską suruošė ir ėmėsi darbo. Vištos pridėjo kiaušinių, o šie dieną ir naktį dažė kiaušinius.
Velykų rytą visuose namuose pintinėlėse, dubenėliuose puikavosi įvairiausių spalvų ir raštų margučiai. Juodasis debesis iš pykčio susprogo ir saulės zuikučiai pasklido po žemę. Viską glostė savo stebuklingomis letenėlėmis ir kartu su visais linksminosi. /Žurnalas „Penki“/
Velykų bobutė
Velykų naktį Velykų bobutė atsikėlė labai anksti, gerokai prieš patekant saulei. Bobutė skubėjo aplankyti visus vaikučius iki patekant saulei ir juos margučiais apdovanoti. Pasikinkė kumelaitę į ratus, pažabojo ją. O bobutės vežimėlis nepaprastas – iš geltono, kvepiančio bičių vaško nulipdytas. Ir kumelaitė nepaprasta – blizganti, iš balto, tyro, puraus sniego. Jos karčiai tokie ilgi, garbiniuoti, vėsia šarma aptraukti. Velykų bobutės vadelės irgi visai ne paprastos, o iš mėnulio spindulių nupintos.
Bobutė prisikrovė kupiną vežimuką margučių: žalių, geltonų, raudonų, mėlynų ir dar kitokių. Drykstelėjo į vežimuką, timptelėjo vadeles, pliaukštelėjo botagu ir šūktelėjo:
- Na, Šyvute, važiuojam su margučiais pas vaikučius!
Velykų bobutės botagas irgi ne bet koks. Jis iš šaltosios žiemos speigų susuktas.
Kai tik Šyvutė pajuto, kad jau bobutė vežimėly, tuojau piestu op, ir jau Velykė su margučiais rieda. Smarki kumelaitė skuodžia it viesulas, net šarma nuo jos krinta. Kur tik privažiuoja trobelę, bobutė tuoj sako : Tpru-u! Kumelaitė iš karto stapt. Bobutė iš vežimėlio padrykt ir tyliai ant pirštų galų įeina į trobelę. Žiūri, kiek yra vaikų. Paskui atsargiai kiekvienam vaikui padeda po lovyte margutį. Ir, apsisukusi palengvėle, kad vaikai nepabustų, šlept, šlept, šlept išeina. Sėda į vežimaitį ir rieda toliau.
Taip iki saulėtekio aplanko ir apdovanoja margučiais visus vaikučius. Kai tik saulutė pateka, snieginė Velykų bobutės kumelaitė ištirpsta. Iš mėnulio spindulių pintos vadelės išnyksta. Vaškinis vežimėlis susileidžia ir subyra. Žiemos speigų botagas nuo saulės spindulių pasidaro neskaudus ir pranyksta.
Velykų bobutė tuomet slepiasi ir eina marginti kiaušinių kitoms Velykoms.
/Žvirgždės „Velykų bobutė“ 1927/