Ne taip jau seniai radau puikią poetę - Renatą Kuršytę - Lingę, kuri kuria ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Eilėraščiai lengvai suprantami vaikams ir...labai jaukūs. Ir štai, šiandien atsivertusi puslapį http://zaliazole.lt/viewstory/sid/57964/ " radau nuostabų kūrinėlį, kurį galima suvaidinti vaikams, su vaikais. Siūlau jį ir savo dienoraščio skaitytojams.
"KLEVO DOVANA"
Veikėjai:
SKAITOVAS, KLEVAS, BERNIUKAS.
Jaukus kambarys, radijas groja vaikiška dainelė apie rudenį. Už stalo sėdi skaitovas. Pasirėmęs rankomis galvą mąsto...Atsistoja, pasisukioja po kambarį, pasižiūri pro langą, jis šiek tiek pravertas . Labiau jį pradaro ir garsiai, kad išgirstų, jei kas bus aplink, netoli, kviečia:
SKAITOVAS :
Kur jūs?! Nagi, paskubėkit!
Už langų juk - rudenėja!
Pamatysit, patikėkit,
Pasiseks pagaut net vėją!
Dailiai spalvindamas klevą,
Per miškus - ruduo keliauja.
Gera jį priglaust kaip savą,
Riešutus barstyti saujom...
Apdalyti mamą, tėtę,
Mielą senučiukę, draugą.
Negaliu atsistebėti!
Pamatyt juk noris daug ką?..
Tad, - skubėkime prie klevo!
Mūsų kiemo. To margiausio.
Rudenėlis atkeliavo, -
Kužda rytmetys į ausį.
Tekinas atlekia kambarin vienplaukis berniukas. Visas uždusęs ir sušilęs. Apsidairo, pasisukioja. Nustebęs sako:
BERNIUKAS:
Kas čia šūkauja iš ryto?
Obuolių sode prikrito.
Susirinkt visų - nespėjau,
Kviečiamas, risčia skubėjau.
Noris taip sugauti vėją.
Tą padaužą, niekadėją.
Kurs lizdus nakčia išardo,
Pats miške mačiau, ne kartą.
Vakar, - atėmė kepurę.
Nes tokios dailios neturi ( juokiasi )
Reiks sudrausti niekadėją, -
Tų žydrų padangių vėją.
Klevą pamatyt gražuolį,
Dar - paglostyt rusvą žolę.
Jūs kaip norit aš - lekiu
Pasiseks tikrai tikiu.
Lekia tekinom pro duris, jas užtrenkdamas. Kieme, kiek paėjėjęs, pamato didžiulį klevą. Iš nuostabos net išsižioja.
Sveikas, bičiuli! Vaje, tai gražumas!
Margo švarkelio neturi joks krūmas!
Ką besakyt apie rusvąją žolę?
Vakar sakiau jai, jog ji čia gražuolė.
Šįryt, - nustebinai mielas kaimyne.
Oi, kas tiek lapų jau tavo sumynė?
Vėl vėjo būta baisiausio padaužos!
Reiks jį sugauti tik kur bastosi, daužos? (Eina aplink medį, ieško vėjo)
Na gal surasiu? Dabar - pasėdėsiu (atsisėda po medžiu)
Tavo, brolau, spalvomis tai gėrėsiuos!
Siūlas voratinklio nosį kutena ( pasitrina nosį )
Rūksta dūmelis, jau ugnį kūrena
Keps senučiukė skaniausią ragaišį
Aš - neilgam, nei minutės negaišiu,
Kai pasitiks gardus kvapas prie vartų
Lėksiu skanauti ragaišio iš karto.
Et, pasakyki nors ką mano drauge
Lekiam sugausime vėją palaukės
Gaila nepratari žodžio tik rymai
Tau, prieš akis, - pilko lauko arimai...
Nutyla, įsiklauso kaip ošia klevas. Staiga berniukas girdi:
KLEVAS:
Kad šįryt atlankei, berniuk,- dėkoju.
Štai, imk, - margų skarelių dovanoju.
Parnešk namo senolei, sudžiovinkit
Balčiausią žiemą - rudenį atminkit.
Nedaug beliko, mėnesiai vos du.
Nebus nei lapų, nei rudens žiedų.
Tik - baltos pūgos užu lango gros,
Ilsėsis žemė, antklodės storos
Nepagailės, geroji, apkamšys.
Berželį, mano kojas net pušis.
Dabar - imk, vaike, kuo daugiau skarų
Ir nebijok piktos žiemos kerų.
Berniukas prisirenka kupiną saują lapų, pačių margiausių, kuriuos tik rado, apsikabina medį. Ir sako:
BERNIUKAS :
Ačiū, ačiū žiemą tau kuždėsiu
O dabar, - lekiu skrynutėn dėsiu.
Tavąjį gerumą, aukso spalvą,
Gelsvą dar, kai snaigės glostys galvą
Pasaką paseksiu nors, už lango,
Baltutėlis gruodis vėl mus lanko.
Ačiū, mielas, ačiū tau tariu, -
Kad spalvingą rudenį turiu.
Nešinas didžiulėm puokštėm klevo lapų, berniukas linksmas nustraksi link namų.
Renata Kuršytė - Lingė
Rietavas 2011
"KLEVO DOVANA"
Veikėjai:
SKAITOVAS, KLEVAS, BERNIUKAS.
Jaukus kambarys, radijas groja vaikiška dainelė apie rudenį. Už stalo sėdi skaitovas. Pasirėmęs rankomis galvą mąsto...Atsistoja, pasisukioja po kambarį, pasižiūri pro langą, jis šiek tiek pravertas . Labiau jį pradaro ir garsiai, kad išgirstų, jei kas bus aplink, netoli, kviečia:
SKAITOVAS :
Kur jūs?! Nagi, paskubėkit!
Už langų juk - rudenėja!
Pamatysit, patikėkit,
Pasiseks pagaut net vėją!
Dailiai spalvindamas klevą,
Per miškus - ruduo keliauja.
Gera jį priglaust kaip savą,
Riešutus barstyti saujom...
Apdalyti mamą, tėtę,
Mielą senučiukę, draugą.
Negaliu atsistebėti!
Pamatyt juk noris daug ką?..
Tad, - skubėkime prie klevo!
Mūsų kiemo. To margiausio.
Rudenėlis atkeliavo, -
Kužda rytmetys į ausį.
Tekinas atlekia kambarin vienplaukis berniukas. Visas uždusęs ir sušilęs. Apsidairo, pasisukioja. Nustebęs sako:
BERNIUKAS:
Kas čia šūkauja iš ryto?
Obuolių sode prikrito.
Susirinkt visų - nespėjau,
Kviečiamas, risčia skubėjau.
Noris taip sugauti vėją.
Tą padaužą, niekadėją.
Kurs lizdus nakčia išardo,
Pats miške mačiau, ne kartą.
Vakar, - atėmė kepurę.
Nes tokios dailios neturi ( juokiasi )
Reiks sudrausti niekadėją, -
Tų žydrų padangių vėją.
Klevą pamatyt gražuolį,
Dar - paglostyt rusvą žolę.
Jūs kaip norit aš - lekiu
Pasiseks tikrai tikiu.
Lekia tekinom pro duris, jas užtrenkdamas. Kieme, kiek paėjėjęs, pamato didžiulį klevą. Iš nuostabos net išsižioja.
Sveikas, bičiuli! Vaje, tai gražumas!
Margo švarkelio neturi joks krūmas!
Ką besakyt apie rusvąją žolę?
Vakar sakiau jai, jog ji čia gražuolė.
Šįryt, - nustebinai mielas kaimyne.
Oi, kas tiek lapų jau tavo sumynė?
Vėl vėjo būta baisiausio padaužos!
Reiks jį sugauti tik kur bastosi, daužos? (Eina aplink medį, ieško vėjo)
Na gal surasiu? Dabar - pasėdėsiu (atsisėda po medžiu)
Tavo, brolau, spalvomis tai gėrėsiuos!
Siūlas voratinklio nosį kutena ( pasitrina nosį )
Rūksta dūmelis, jau ugnį kūrena
Keps senučiukė skaniausią ragaišį
Aš - neilgam, nei minutės negaišiu,
Kai pasitiks gardus kvapas prie vartų
Lėksiu skanauti ragaišio iš karto.
Et, pasakyki nors ką mano drauge
Lekiam sugausime vėją palaukės
Gaila nepratari žodžio tik rymai
Tau, prieš akis, - pilko lauko arimai...
Nutyla, įsiklauso kaip ošia klevas. Staiga berniukas girdi:
KLEVAS:
Kad šįryt atlankei, berniuk,- dėkoju.
Štai, imk, - margų skarelių dovanoju.
Parnešk namo senolei, sudžiovinkit
Balčiausią žiemą - rudenį atminkit.
Nedaug beliko, mėnesiai vos du.
Nebus nei lapų, nei rudens žiedų.
Tik - baltos pūgos užu lango gros,
Ilsėsis žemė, antklodės storos
Nepagailės, geroji, apkamšys.
Berželį, mano kojas net pušis.
Dabar - imk, vaike, kuo daugiau skarų
Ir nebijok piktos žiemos kerų.
Berniukas prisirenka kupiną saują lapų, pačių margiausių, kuriuos tik rado, apsikabina medį. Ir sako:
BERNIUKAS :
Ačiū, ačiū žiemą tau kuždėsiu
O dabar, - lekiu skrynutėn dėsiu.
Tavąjį gerumą, aukso spalvą,
Gelsvą dar, kai snaigės glostys galvą
Pasaką paseksiu nors, už lango,
Baltutėlis gruodis vėl mus lanko.
Ačiū, mielas, ačiū tau tariu, -
Kad spalvingą rudenį turiu.
Nešinas didžiulėm puokštėm klevo lapų, berniukas linksmas nustraksi link namų.
Renata Kuršytė - Lingė
Rietavas 2011
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą