Visi turi namus, visiems namai namučiai reikalingi. O ką mes galime papasakoti vaikams apie namus?
Pasėdėki šalia ir pažaisk kaladėlėm,
Pastatyk man mažus namelius,
Aš nutiesiu takelį per nematomą smėlį
Ir nuvesiu ten savo sapnus.
Su manim jiems sunku, vis į tolumas skrenda,
Kur upelyje nardo žuvis,
Tiktai jos nesugaut, nepaimti į ranką,
Per trumpa, pasirodo, naktis.
Tau bus linksma tikrai, jie lengvi ir spalvoti,
Mėgsta slėptis tarp pievų gėlių,
Gi kiti, greitesni, ir skraidyti išmokys,
Prasibust prie baltų debesų.
Pastatyki namelį, kur gyventų mergaitė,
Ją vadink Pasakėlės vardu.
Bėgs piršteliais per skruostą, kad užmigtum tu greitai
Saldesniu ir už medų miegu.
skroblas
Viską žino dėdė Justas:
oloje laputės būstas.
Turi būt ola ilga,
kad sutilptų uodega.
Miško vidury nuo seno
drevėje genys gyvena.
Kala per dienas snapu
kaip kokiu telegrafu.
Pats kaip grumstas vieversiukas
ir lizdelį dirvoj sukas.
O kai gieda vieversys-
danguje gyvena jis.
Dėdė Justas nemeluos:
kiškio namas - dobiluos.
Jis gyventų ir kopūstuos,
bet arti Margiuko būstas.
Bebrams upėj gan sunku
trobą ręsti iš šakų.
Kai pavargsta, bebrai prausias,
ir todėl jų švarios ausys.
Iš lentų sukals kiekvienas
inkilą linksmiems varnėnams.
Atsitūpę ant šakos,
mums varnėnai padėkos.
O ant kurmio Justas pyksta:
kurmrausiai kaip grybai dygsta!
Kurmis rausias... O man kas ?
Gal ir tunelį iškas?
Ežere gyvena šamas.
Nieks nežino, kur jo namas.
Ežero vanduo tamsus.
Ryja šamas ten visus.
Girių glūdumoj apuokas
čia lyg rauda, čia lyg juokias.
Ūbauja klaikiu balsu.
-Grįžkim, dėde, man baisu!
Kai tik būna geras oras,
ima tinklą verpti voras.
Tik tada jis pailsės,
kai pagaus penkias muses.
Ant žolyno žiogas tupi.
Jam namai visai nerūpi.
Tol jis gros, čyruos smuiku,
kol sulauks pirmų speigų!
Žiū, kaip skuba skruzdėlytės.
Joms nėra kada žvalgytis.
Jų ir namas be langų.
Vien tik durys. Patogu!
Dar keistesnis sraigės namas:
ir per siauras, ir per žemas.
Tartum kuprą amžinai
namą nešasi jinai.
Liūdna sraigei. Į namelį
net svečiai užeit negali.
Dėdė Justas čia ir baigė:
nenorėčiau būti sraigė!
/Algimantas Baltakis/
Šaltinis
Vydūnas
Tėvelių nameliai
O tai tėvelių nameliai!
Kaip šviesūs tie langeliai!
Balti
mūreliai, žali medeliai!
Gražusis
sodužėlis!
O iš kraštelių vis ąžuolėliai,
Kiti vaisių medeliai!
O
tai tėvelių mieli nameliai!
Vis mano ten
širdelė!
Vytė Nemunėlis
Mano namas
Mes pastatėm gražų namą,
Nei per aukštą, nei per žemą,
Nei per trumpą, nei per ilgą,
Du langai prieš saulę žvilga.
Durys eit į vidų kviečia,
Kaminas iš tolo šviečia.
Pastatyk man namelį
Pasėdėki šalia ir pažaisk kaladėlėm,
Pastatyk man mažus namelius,
Aš nutiesiu takelį per nematomą smėlį
Ir nuvesiu ten savo sapnus.
Su manim jiems sunku, vis į tolumas skrenda,
Kur upelyje nardo žuvis,
Tiktai jos nesugaut, nepaimti į ranką,
Per trumpa, pasirodo, naktis.
Tau bus linksma tikrai, jie lengvi ir spalvoti,
Mėgsta slėptis tarp pievų gėlių,
Gi kiti, greitesni, ir skraidyti išmokys,
Prasibust prie baltų debesų.
Pastatyki namelį, kur gyventų mergaitė,
Ją vadink Pasakėlės vardu.
Bėgs piršteliais per skruostą, kad užmigtum tu greitai
Saldesniu ir už medų miegu.
skroblas
2014-01-11 10:10:05
Žiemos pirkelė
Rikiuojasi pušelės
Palaukėj ties giria,
O jų šakelės žalios
Su sniego kepure.
Palaukėj ties giria,
O jų šakelės žalios
Su sniego kepure.
Pirkutė
Baltu stogu —
Dengta
Švelnia vata...
Baltu stogu —
Dengta
Švelnia vata...
Po stogu
Daug kiškiukų,
Stirnelė
Apsnigta...
Daug kiškiukų,
Stirnelė
Apsnigta...
Rikiuojasi pušelės
Palaukėj ties giria.
Balta, šilta pirkelė
Su sniego kepure.
Palaukėj ties giria.
Balta, šilta pirkelė
Su sniego kepure.
Kas kur gyvena
oloje laputės būstas.
Turi būt ola ilga,
kad sutilptų uodega.
Miško vidury nuo seno
drevėje genys gyvena.
Kala per dienas snapu
kaip kokiu telegrafu.
Pats kaip grumstas vieversiukas
ir lizdelį dirvoj sukas.
O kai gieda vieversys-
danguje gyvena jis.
Dėdė Justas nemeluos:
kiškio namas - dobiluos.
Jis gyventų ir kopūstuos,
bet arti Margiuko būstas.
Bebrams upėj gan sunku
trobą ręsti iš šakų.
Kai pavargsta, bebrai prausias,
ir todėl jų švarios ausys.
Iš lentų sukals kiekvienas
inkilą linksmiems varnėnams.
Atsitūpę ant šakos,
mums varnėnai padėkos.
O ant kurmio Justas pyksta:
kurmrausiai kaip grybai dygsta!
Kurmis rausias... O man kas ?
Gal ir tunelį iškas?
Ežere gyvena šamas.
Nieks nežino, kur jo namas.
Ežero vanduo tamsus.
Ryja šamas ten visus.
Girių glūdumoj apuokas
čia lyg rauda, čia lyg juokias.
Ūbauja klaikiu balsu.
-Grįžkim, dėde, man baisu!
Kai tik būna geras oras,
ima tinklą verpti voras.
Tik tada jis pailsės,
kai pagaus penkias muses.
Ant žolyno žiogas tupi.
Jam namai visai nerūpi.
Tol jis gros, čyruos smuiku,
kol sulauks pirmų speigų!
Žiū, kaip skuba skruzdėlytės.
Joms nėra kada žvalgytis.
Jų ir namas be langų.
Vien tik durys. Patogu!
Dar keistesnis sraigės namas:
ir per siauras, ir per žemas.
Tartum kuprą amžinai
namą nešasi jinai.
Liūdna sraigei. Į namelį
net svečiai užeit negali.
Dėdė Justas čia ir baigė:
nenorėčiau būti sraigė!
/Algimantas Baltakis/
Šaltinis
Kaip gera turėti namus
Prigludo prie stiklo
Įkaitus kakta.
Už lango naktis -
Ir tamsi, ir šalta.
Lekioja šiaurys
Po tuščius arimus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Aš tiek juk praleidau
Benamių naktų,
Juodų tartum suodžiai,
Kaip ledas šaltų.
Pro apšviestus langus
Slinkau nežymus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Bet kam apie šaltį
Ir tamsą kalbu?..
Jaukiam kambary
Dabar sėdim abu.
Ir vakaras slenka
Toks mielas, ramus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Įkaitus kakta.
Už lango naktis -
Ir tamsi, ir šalta.
Lekioja šiaurys
Po tuščius arimus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Aš tiek juk praleidau
Benamių naktų,
Juodų tartum suodžiai,
Kaip ledas šaltų.
Pro apšviestus langus
Slinkau nežymus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Bet kam apie šaltį
Ir tamsą kalbu?..
Jaukiam kambary
Dabar sėdim abu.
Ir vakaras slenka
Toks mielas, ramus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Kaip manai, kur eglutės namai?
Kaip manai,
Kaip manai,
Kur eglutės
Namai?
Papuošta
Aprengta
Kambary –
Lyg ne ta.
Be sesulės,
Mamos –
Ne namuos,
Ne namuos.
Ne namuos,
Ne namuos.
Ilgesys
Ją kamuos.
Nes kaskart
Vakare
Šaukia eglę
Giria.
Kaip manai,
Kur eglutės
Namai?
Papuošta
Aprengta
Kambary –
Lyg ne ta.
Be sesulės,
Mamos –
Ne namuos,
Ne namuos.
Ne namuos,
Ne namuos.
Ilgesys
Ją kamuos.
Nes kaskart
Vakare
Šaukia eglę
Giria.
