Artėja nuostabiausias metų laikas, kai bunda gamta ir vaikai turi galimybę tai pamatyti ir suvokti. Geriausia tai atlikti tiesiogiai stebint gamtos atbudimą natūralioje aplinkoje. Tačiau mokyti vaikus prisiminti, ką matė, ką patyrė ir visa tai papasakoti galima ir kitais būdais.
Zita Gaižauskaitė
KOVAS
Baugščiai žvalgos ilgakakliai
Nuo stogų žali varvekliai.
Jau pravirkt ne vienas bando.
Ko jie šįryt išsigando?
Per laukus žygiuoja kovas,
Išdidus. Tarytum povas,
Rankoje telegrama:
Jau pasibaigė žiema!
D. Teišerskytė
VARVEKLIS
Gyveno varveklis kieme ant tvoros,
Nemėgo varveklis saulutės geros.
Pamatęs saulutę už medžio rytais,
Oi, verkė varveklis lašeliais karštais!
Iš pykčio liesėjo varveklis rūstus –
Galvojo per dieną, per naktį – kas bus?
Pavasario linksmo šiltajam krašte
Pavirto varveklis linksma balute!
Vytė Nemunėlis
KOVAS
Visus kampus aš išvalau,
Sniegus, ledus nušluoju...
Su Kovo vežimu, brolau,
Pavasaris važiuoja.
J. Nekrošius
SAULĖ
Šviečia ir šildo
saulė geroji.
Žemė jau bunda,
Dirvos garuoja.
Saulė prikėlė
Medį ir gėlę,
Ir dainorėlį
Vyt vyturėlį.
Skamba upeliai-
Saulės varpeliai
P. Širvys
KAČIUKAI
Prie upelio šaltinėlio
Prisiskyniau katinėlių.
O kad jie gyventų sočiai,
Aš juos pamerkiau ąsoty
M. Vainilaitis
Dun dun dun!-
Dundulis dunda.
Girios bunda.
Sodai bunda.
Bunda paukščio dainužėlė,
Bunda sliekas, boružėlė.
Bunda meškis medlaižys,
Bunda kurmis ir ežys.
Vytė Nemunėlis
PAVASARIO PUOTA
Svyravo žiedelis,
Lingavo nuo vėjo,
Ant baltojo žiedo
Bitutė dūzgėjo.
Skrajojo, uliojo
Bitutė ratuota -
Vyšnia jai iškėlė
Pavasario puotą.
Nuo žiedo ant žiedo
Pavargus ji lipo –
Medum ir dulkelėm
Kojytės aplipo.
Galva net apsvaigo
Nuo kylančio kvapo.
Bitele, viešnele,
Sustok čia ant lapo…
Pakėlė bitutė
Sparnus ir nuskrido,
O vyšnių sodely
Lakštutė pragydo.
Kur sėjėjai?
Čyru vyru, čyru vyru-
Čyru vyru, čyru vyru-
Džiūsta dirvos, laukia vyrų.
Jau žygiuoja pulkas vyrų.
Kur artojai, kur sėjėjai?
Į dirvas grūdai pažyra,
Metas jau pradėti sėją...
Vieversėliai vyrus giria.
PAVASARIO ŠIRDELĖ
Tuk tuk tuk -
Giliau kamputy sodo.
Tuk tuk tuk -
Iš po nakties apsiausto juodo.
Kas gi taip linksmai tuksent galėtų
Net ir čia -
Iš paliktų sniege kiškučio pėdų?
Tuk tuk tuk -
Virš Nemunėlio šalto,
Taip aukštai aukštai -
Ant saulės kelto!
- Na, nejaugi, jūs įspėt negalit?
Aš čia! Aš!
Pavasario širdelė!
/Dalia Kudžmaitė/
PIRŠTUKINIAI ŽAIDIMAI
Strypu strypu, krypu krypu (išskečiam ir suglaudžiam rankos pirštus)
Gervės pelkėj šokį trypia (vienos rankos smiliumi edam į kitos rankos tarpupirščius)
Kelia koją, antrą koją ( kilnojam pakaitom sulenktus smilių ir didįjį pirštus)
Pilką liemenį kinkuoja ( žąselė – nulenktus žemyn riešus sukinėjame į šonus)
Mes pempiukai nedidukai - paukšteliai lesa
Mums prasikalė kuodukai. - gaidelis
Dar sparneliai netvirti, - paukščiai skrenda
Neik prie mūsų per arti. - smiliai ištiesti pirmyn, kiti pirštai sulenkti
GREITAKALBĖS
Čia čirena vyturėliai,
Čyru vyru čyruonėliai
Čia ir čia, Čia ir čia,
Kur Šalčia ir Apačia. ( A. Matutis)
Ku kū! Ku kū! Ku kū! Ku kū kukt!
Ku kū! Ku kū! Ku kū kukt!
Tarp kieliukų, Kam kukuot,
Kikiliukų… Kam lizdą sukt. ( A. Matutis)
Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą gėrusi.
Skrido starkius pro gubas, pro tarpgūbrį.
Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais.
MĮSLĖS
Yra tokie namai. Tose namuose dvylika langų. Ant tų langų po keturis stiklus.
Ant tų stiklų po septynias paukštes. (Metai, 12 mėn. 4 savaitės, 7 dienos)
Šneka, barasi, vaitoja,
Bėga, skuba, nesustoja,-
O vis toj pačioj vietoj (upelis)
Čyrukas vyrukas ore verkia (vyturėlis)
Koks medis auga šaknimis į viršų? (varveklis)
Kas lekia be sparnų? (debesys).
PATARLĖS
Pavasario laikas – dirba senas ir vaikas.
Viena kregždė dar ne pavasaris.
UŽDUOTYS
Pavasario garsai:
Išgirdus ku-kū –plasnoti rankytėm (gegutė), išgirdus kle-kle - aukšta kelti kojas (gandras).
Skaičiuotės
Bėgo pempė upeliuku,
Nešės šieno glėbeliuką.
Tą šienelį pasidės,
Mažus vaikus išperės.
Vienas - keli
Vyturys - vyturiai
Pempė - pempės
Gandras - gandrai
Gervė - gervės
Vanagas - vanagai
Kregždė - kregždės
Varnėnas - varnėnai
Kielė - kielės
Pavasaris - pavasariai
Žibutė - žibutės
Inkilas - inkilai
Snieguolė - snieguolės
Šalpusnis - šalpusniai
Puriena - purienos
Upelis - upeliai
Saulutė - saulutės
KAS?
Kas čirena?
Kas pražysta?
Kas tirpsta?
Kas sprogsta?
Kas kalena snapu?
Kas kukuoja?
Kas neša šapelius?
Kas kvaksi?
Kas parskrenda iš šiltų kraštų?
PAVADINK ŠVELNIAI
Varlė – varlytė,
Snieguolė - snieguolytė,
Pavasaris – pavasarėlis,
Varveklis – vervekliukas,
Bala – balutė,
Žirginiai – žirginėliai,
Paukščiai- paukščiukai,
Saulė – saulutė,
Skruzdėlė – skruzdėlytė.
NAUJI ŽODŽIAI
Ledonešis, šalpusnis,
PASAKOS
G. Isokas
ŽEMĖS APDARAS
Žemė, kaip ir žmogus, keičia savo rūbą. Anksti pavasarį ji būna mėlyna nuo žibuoklių, vėliau jas pakeičia rausvi rūtenių krūmeliai, gegužės mėnesį pakalnes ir atšlaites geltonon paklodėn įsupa pienės, vėliai lipikai. O po kelių savaičių žemė jau nešioja baltą suknią, kurią jai kmynai dovanoja. Iki rudens ji dar kelis kartus mainys savo nunešiotą rūbą nauju.
V. Račkaitis
KĄ ŠNEKA LAŠAI
Vis kaitresni, vis skvarbesni spinduliai tirpdo sniegą. Krinta, kapsi sniegtirpio lašai. Paklausykime tos jų kalbos:
- Aš pažadinsiu daigą.
- Aš pagirdysiu vieversį.
- Aš nuprausiu žibuoklę.
- Aš čiurlensiu upokšny.
- Aš miglosiu migloj.
- Aš sužibėsiu rasa.
S. Kozlovas
IŠPRAUSTI PAUKŠČIAI (5-mečiams)
Ežiukas be galo mėgo pirmąsias šiltas pavasario dienas! Jau nė vieno lopinėlio sniego neliko miške, danguje naktimis bildėjo griaustinis ir iki pat ryto pliaupė lietus.
„Miškas prausiasi!- galvojo ežiukas. Prausiasi eglės, kelmokšniai, palaukės. O paukščiai dabar grįžta iš šiltų kraštų, ir jiems plunksneles taip pat lietus skalbia!“
Rytais jis išeidavo į priebutėlį ir laukdavo švarių, išpraustų paukščių.
- Dar neparskrido!- sakydavo voveraitė.
- Ka-r-r! Jie var-r-rgsta kelyje!- karkė varna.
O ežiukas traukė į save orą ir kalbėjo:
- Vis tiek jau kvepia išpraustais paukščiais.
Ir tada genys pačioje pušies viršūnėje įnikdavo valyti savo plunksnas.
„Aš taip pat turiu būti švarus!- galvojo jis.- O jie parskris ir paklaus: „Kodėl tu toks murzinas, geny?“
Zuikis tupėjo po krūmu ir plovėsi ausis.
- Pasiimk eglės kankorėžį!- šūktelėjo jam ežiukas.- Su eglės kankorėžiu švariau nusiprausi.
- O kuo jūs patartumėte man ragus valyti? – išėjęs išėjęs į palaukę ties ežiuko trobele, paklausė briedis.
- Smėliu,- atsakė ežiukas.- Visų geriausia ragus valyti smėliu!
Ir briedis nuėjo prie upės kranto, kur pamatė iš vandens išlendantį lapiną. Lapinas buvo rudas rudutėlis ir dešinėje letenoje turėjo pernykštės žolės kuokštą.
- Gal nuvalytumei man ragus?- droviai sumurmėjo briedis.- Juk negražu: parskris paukščiai, o mano ragai purvini...
- Tuojau!- tarė lapinas. Jis išgręžė kuokštą pernykštės žolės, pakišo jį po dideliu akmeniu ir išlipo į krantą.- Kur jūsų ragai?
Briedis nulenkė ragus, ir lapinas buvo bepradedąs juos šveisti smėliu.
- Kad blizgėtų?- paklausė jis.
- Ne,- tarė ežiukas. Blizgantys ragai – negražu. Jie turi būti... blausūs.
- Vadinasi, kad neblizgėtų,- pakartojo lapinas.
- Kad neblizgėtų, - pakartojo ir ežiukas.
Briedis net prunkštelėjo – taip jam buvo gera ir malonu.
O genys išsivalė plunksneles ir dabar buvo švarus ir atjaunėjęs.
Zuikis, išsiplovęs ausis, ėmė valytis uodegėlę.
O ežiukas jau seniai skudurėliu nušluostė kiekvieną savo spygliuką ir buvo toks švarus, kad ir labiausiai išsiprausęs paukštis negalėtų pasigirti esąs švaresnis už jį.
Č. Jančarskis
PAVASARIO SKAMBUTIS
Nulėpausis ir pliušinis triušiukas ėjo lauko keliuku. Šiltas pavasario vėjas danguje ginė debesis.
Staiga meškiukas sustojo.
- Ar girdi, triušiuk?- pašnibždom paklausė jis.
- Ką? – nustebo triušiukas.
- Kaip ten, aukštai, skambutis skamba. Tarsi ant debesies pakabintas...
Draugai valandėlę klausėsi, o paskui triušiukas sušnibždėjo:
- Kaip gražiai skamba! Jis tikriausiai sidabrinis arba auksinis. Kad tik nenukristų.
Vos tik triušiukas taip pasakė, skambėti ėmė vis garsiau ir arčiau. Ir tuo pat metu draugai pastebėjo pilką kamuoliuką, kuris greitai krito iš dangaus.
- Skambutis krinta! – išsigando meškiukas.
Pilkas kamuolėlis, gražiai skambėdamas, krito ir nukrito į želmenis už keleto žingsnių nuo draugų.
- Oi, turbūt skambutis sudužo!.. – nusiminė draugai. Jie tyliai nuėjo prie tos vietos, kur nukrito kamuoliukas. Bet ten pamatė paukščiuką ir labai nustebo.
- Kas tu esi? – paklausė meškiukas.
- Aš esu vyturėlis – pavasario skambalėlis.
- Tai tu nesi nei sidabrinis, nei auksinis! – nusistebėjo triušiukas.
- Ne, kukliai atsakė paukščiukas,- esu paprastas, pilkas vyturėlis.
Zita Gaižauskaitė
KOVAS
Baugščiai žvalgos ilgakakliai
Nuo stogų žali varvekliai.
Jau pravirkt ne vienas bando.
Ko jie šįryt išsigando?
Per laukus žygiuoja kovas,
Išdidus. Tarytum povas,
Rankoje telegrama:
Jau pasibaigė žiema!
D. Teišerskytė
VARVEKLIS
Gyveno varveklis kieme ant tvoros,
Nemėgo varveklis saulutės geros.
Pamatęs saulutę už medžio rytais,
Oi, verkė varveklis lašeliais karštais!
Iš pykčio liesėjo varveklis rūstus –
Galvojo per dieną, per naktį – kas bus?
Pavasario linksmo šiltajam krašte
Pavirto varveklis linksma balute!
Vytė Nemunėlis
KOVAS
Visus kampus aš išvalau,
Sniegus, ledus nušluoju...
Su Kovo vežimu, brolau,
Pavasaris važiuoja.
J. Nekrošius
SAULĖ
Šviečia ir šildo
saulė geroji.
Žemė jau bunda,
Dirvos garuoja.
Saulė prikėlė
Medį ir gėlę,
Ir dainorėlį
Vyt vyturėlį.
Skamba upeliai-
Saulės varpeliai
P. Širvys
KAČIUKAI
Prie upelio šaltinėlio
Prisiskyniau katinėlių.
O kad jie gyventų sočiai,
Aš juos pamerkiau ąsoty
M. Vainilaitis
Dun dun dun!-
Dundulis dunda.
Girios bunda.
Sodai bunda.
Bunda paukščio dainužėlė,
Bunda sliekas, boružėlė.
Bunda meškis medlaižys,
Bunda kurmis ir ežys.
Vytė Nemunėlis
PAVASARIO PUOTA
Svyravo žiedelis,
Lingavo nuo vėjo,
Ant baltojo žiedo
Bitutė dūzgėjo.
Skrajojo, uliojo
Bitutė ratuota -
Vyšnia jai iškėlė
Pavasario puotą.
Nuo žiedo ant žiedo
Pavargus ji lipo –
Medum ir dulkelėm
Kojytės aplipo.
Galva net apsvaigo
Nuo kylančio kvapo.
Bitele, viešnele,
Sustok čia ant lapo…
Pakėlė bitutė
Sparnus ir nuskrido,
O vyšnių sodely
Lakštutė pragydo.
Kur sėjėjai?
Čyru vyru, čyru vyru-
Čyru vyru, čyru vyru-
Džiūsta dirvos, laukia vyrų.
Jau žygiuoja pulkas vyrų.
Kur artojai, kur sėjėjai?
Į dirvas grūdai pažyra,
Metas jau pradėti sėją...
Vieversėliai vyrus giria.
PAVASARIO ŠIRDELĖ
Tuk tuk tuk -
Giliau kamputy sodo.
Tuk tuk tuk -
Iš po nakties apsiausto juodo.
Kas gi taip linksmai tuksent galėtų
Net ir čia -
Iš paliktų sniege kiškučio pėdų?
Tuk tuk tuk -
Virš Nemunėlio šalto,
Taip aukštai aukštai -
Ant saulės kelto!
- Na, nejaugi, jūs įspėt negalit?
Aš čia! Aš!
Pavasario širdelė!
/Dalia Kudžmaitė/
PIRŠTUKINIAI ŽAIDIMAI
Strypu strypu, krypu krypu (išskečiam ir suglaudžiam rankos pirštus)
Gervės pelkėj šokį trypia (vienos rankos smiliumi edam į kitos rankos tarpupirščius)
Kelia koją, antrą koją ( kilnojam pakaitom sulenktus smilių ir didįjį pirštus)
Pilką liemenį kinkuoja ( žąselė – nulenktus žemyn riešus sukinėjame į šonus)
Mes pempiukai nedidukai - paukšteliai lesa
Mums prasikalė kuodukai. - gaidelis
Dar sparneliai netvirti, - paukščiai skrenda
Neik prie mūsų per arti. - smiliai ištiesti pirmyn, kiti pirštai sulenkti
GREITAKALBĖS
Čia čirena vyturėliai,
Čyru vyru čyruonėliai
Čia ir čia, Čia ir čia,
Kur Šalčia ir Apačia. ( A. Matutis)
Ku kū! Ku kū! Ku kū! Ku kū kukt!
Ku kū! Ku kū! Ku kū kukt!
Tarp kieliukų, Kam kukuot,
Kikiliukų… Kam lizdą sukt. ( A. Matutis)
Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą gėrusi.
Skrido starkius pro gubas, pro tarpgūbrį.
Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais.
MĮSLĖS
Yra tokie namai. Tose namuose dvylika langų. Ant tų langų po keturis stiklus.
Ant tų stiklų po septynias paukštes. (Metai, 12 mėn. 4 savaitės, 7 dienos)
Šneka, barasi, vaitoja,
Bėga, skuba, nesustoja,-
O vis toj pačioj vietoj (upelis)
Čyrukas vyrukas ore verkia (vyturėlis)
Koks medis auga šaknimis į viršų? (varveklis)
Kas lekia be sparnų? (debesys).
PATARLĖS
Pavasario laikas – dirba senas ir vaikas.
Viena kregždė dar ne pavasaris.
UŽDUOTYS
Pavasario garsai:
Išgirdus ku-kū –plasnoti rankytėm (gegutė), išgirdus kle-kle - aukšta kelti kojas (gandras).
Skaičiuotės
Bėgo pempė upeliuku,
Nešės šieno glėbeliuką.
Tą šienelį pasidės,
Mažus vaikus išperės.
Vienas - keli
Vyturys - vyturiai
Pempė - pempės
Gandras - gandrai
Gervė - gervės
Vanagas - vanagai
Kregždė - kregždės
Varnėnas - varnėnai
Kielė - kielės
Pavasaris - pavasariai
Žibutė - žibutės
Inkilas - inkilai
Snieguolė - snieguolės
Šalpusnis - šalpusniai
Puriena - purienos
Upelis - upeliai
Saulutė - saulutės
KAS?
Kas čirena?
Kas pražysta?
Kas tirpsta?
Kas sprogsta?
Kas kalena snapu?
Kas kukuoja?
Kas neša šapelius?
Kas kvaksi?
Kas parskrenda iš šiltų kraštų?
PAVADINK ŠVELNIAI
Varlė – varlytė,
Snieguolė - snieguolytė,
Pavasaris – pavasarėlis,
Varveklis – vervekliukas,
Bala – balutė,
Žirginiai – žirginėliai,
Paukščiai- paukščiukai,
Saulė – saulutė,
Skruzdėlė – skruzdėlytė.
NAUJI ŽODŽIAI
Ledonešis, šalpusnis,
PASAKOS
G. Isokas
ŽEMĖS APDARAS
Žemė, kaip ir žmogus, keičia savo rūbą. Anksti pavasarį ji būna mėlyna nuo žibuoklių, vėliau jas pakeičia rausvi rūtenių krūmeliai, gegužės mėnesį pakalnes ir atšlaites geltonon paklodėn įsupa pienės, vėliai lipikai. O po kelių savaičių žemė jau nešioja baltą suknią, kurią jai kmynai dovanoja. Iki rudens ji dar kelis kartus mainys savo nunešiotą rūbą nauju.
V. Račkaitis
KĄ ŠNEKA LAŠAI
Vis kaitresni, vis skvarbesni spinduliai tirpdo sniegą. Krinta, kapsi sniegtirpio lašai. Paklausykime tos jų kalbos:
- Aš pažadinsiu daigą.
- Aš pagirdysiu vieversį.
- Aš nuprausiu žibuoklę.
- Aš čiurlensiu upokšny.
- Aš miglosiu migloj.
- Aš sužibėsiu rasa.
S. Kozlovas
IŠPRAUSTI PAUKŠČIAI (5-mečiams)
Ežiukas be galo mėgo pirmąsias šiltas pavasario dienas! Jau nė vieno lopinėlio sniego neliko miške, danguje naktimis bildėjo griaustinis ir iki pat ryto pliaupė lietus.
„Miškas prausiasi!- galvojo ežiukas. Prausiasi eglės, kelmokšniai, palaukės. O paukščiai dabar grįžta iš šiltų kraštų, ir jiems plunksneles taip pat lietus skalbia!“
Rytais jis išeidavo į priebutėlį ir laukdavo švarių, išpraustų paukščių.
- Dar neparskrido!- sakydavo voveraitė.
- Ka-r-r! Jie var-r-rgsta kelyje!- karkė varna.
O ežiukas traukė į save orą ir kalbėjo:
- Vis tiek jau kvepia išpraustais paukščiais.
Ir tada genys pačioje pušies viršūnėje įnikdavo valyti savo plunksnas.
„Aš taip pat turiu būti švarus!- galvojo jis.- O jie parskris ir paklaus: „Kodėl tu toks murzinas, geny?“
Zuikis tupėjo po krūmu ir plovėsi ausis.
- Pasiimk eglės kankorėžį!- šūktelėjo jam ežiukas.- Su eglės kankorėžiu švariau nusiprausi.
- O kuo jūs patartumėte man ragus valyti? – išėjęs išėjęs į palaukę ties ežiuko trobele, paklausė briedis.
- Smėliu,- atsakė ežiukas.- Visų geriausia ragus valyti smėliu!
Ir briedis nuėjo prie upės kranto, kur pamatė iš vandens išlendantį lapiną. Lapinas buvo rudas rudutėlis ir dešinėje letenoje turėjo pernykštės žolės kuokštą.
- Gal nuvalytumei man ragus?- droviai sumurmėjo briedis.- Juk negražu: parskris paukščiai, o mano ragai purvini...
- Tuojau!- tarė lapinas. Jis išgręžė kuokštą pernykštės žolės, pakišo jį po dideliu akmeniu ir išlipo į krantą.- Kur jūsų ragai?
Briedis nulenkė ragus, ir lapinas buvo bepradedąs juos šveisti smėliu.
- Kad blizgėtų?- paklausė jis.
- Ne,- tarė ežiukas. Blizgantys ragai – negražu. Jie turi būti... blausūs.
- Vadinasi, kad neblizgėtų,- pakartojo lapinas.
- Kad neblizgėtų, - pakartojo ir ežiukas.
Briedis net prunkštelėjo – taip jam buvo gera ir malonu.
O genys išsivalė plunksneles ir dabar buvo švarus ir atjaunėjęs.
Zuikis, išsiplovęs ausis, ėmė valytis uodegėlę.
O ežiukas jau seniai skudurėliu nušluostė kiekvieną savo spygliuką ir buvo toks švarus, kad ir labiausiai išsiprausęs paukštis negalėtų pasigirti esąs švaresnis už jį.
Č. Jančarskis
PAVASARIO SKAMBUTIS
Nulėpausis ir pliušinis triušiukas ėjo lauko keliuku. Šiltas pavasario vėjas danguje ginė debesis.
Staiga meškiukas sustojo.
- Ar girdi, triušiuk?- pašnibždom paklausė jis.
- Ką? – nustebo triušiukas.
- Kaip ten, aukštai, skambutis skamba. Tarsi ant debesies pakabintas...
Draugai valandėlę klausėsi, o paskui triušiukas sušnibždėjo:
- Kaip gražiai skamba! Jis tikriausiai sidabrinis arba auksinis. Kad tik nenukristų.
Vos tik triušiukas taip pasakė, skambėti ėmė vis garsiau ir arčiau. Ir tuo pat metu draugai pastebėjo pilką kamuoliuką, kuris greitai krito iš dangaus.
- Skambutis krinta! – išsigando meškiukas.
Pilkas kamuolėlis, gražiai skambėdamas, krito ir nukrito į želmenis už keleto žingsnių nuo draugų.
- Oi, turbūt skambutis sudužo!.. – nusiminė draugai. Jie tyliai nuėjo prie tos vietos, kur nukrito kamuoliukas. Bet ten pamatė paukščiuką ir labai nustebo.
- Kas tu esi? – paklausė meškiukas.
- Aš esu vyturėlis – pavasario skambalėlis.
- Tai tu nesi nei sidabrinis, nei auksinis! – nusistebėjo triušiukas.
- Ne, kukliai atsakė paukščiukas,- esu paprastas, pilkas vyturėlis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą