Atviras langas: spalio 2013

Pasaulį mes pažystame liesdami, matydami, uosdami, ragaudami ir girdėdami. Visą šią informaciją gauname per sensorinę (jutiminę) sistemą. Be to, suvokti pasaulį mums padeda veikla ir judesiai.Daugumai vaikų, sensorinės integracijos išsivystymas yra įprasta vaikystės veikla. Motorinių žaidimų sugebėjimas yra natūralus procesas, tai sugebėjimas atsakyti į ateinančius pojūčius adaptyviais būdais. Bet, kai kuriems vaikams sensorinė integracija nėra pakankamai efektyvi. Tuomet sensorinės integracijos procesas yra sutrikęs.

Sensorinė disfunkcija (arba sensorinės integracijos proceso sutrikimas)– tai nesugebėjimas suvokti, priimti ir atsakyti į informaciją, gaunamą sensorinių sistemų pagalba.

Sensorinės integracijos disfunkcijos požymiai:

1. Per jautrus lytėjimui, judesiui, regai ar klausai;

2. Nejautus sensoriniai stimuliacijai(nejaučia skausmo, baimės);

3. Per didelis, ar ypač mažas judėjimas;

4. Koordinacijos problemos (nestabilumas, ar bloga raumenų koordinacija);

5. Sutrikusi kalba, tarimas;

6. Blogai organizuotas elgesys (impulsyvus, nestabilus, susierzinęs, agresyvus);

7. Sutrikę buitiniai įgūdžiai (nemotyvuotas).

Dažniausiai, esant sensorinės integracijos disfunkcijai, pasitaiko keletas šių požymių.Tikslus jutimų suvokimas veikia vaiko gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Be to, vaikai gali turėti specifinių sensorinės sistemos sutrikimų, kurie slopina jų gebėjimą suvokti aplink juos esantį pasaulį. Vaikui, turinčiam sensorinės integracijos problemų, pasaulis gali atrodyti pavojingas, keliantis nerimą, erzinantis. Siekiant išvengti tokių situacijų, susikuriami tam tikri specifiniai elgesio stereotipai ir įpročiai. Kai kurie, atrodytų, visiškai negrėsmingi įvykiai, gali būti ilgai prisimenami kaip labai traumuojantys. Tokį elgesį galima suprasti įsivaizduojant, jog vaikas taip stengiasi prisitaikyti ir išgyventi.

Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl gali būti įvairių sensomotorinių sutrikimų, kurie skirstomi pagal tai kokios sensomotorinės sistemos sutrikimas vyrauja:

Taktilinė sistema - ją sudaro nervai esantys po oda. Šios sistemos dėka mes jaučiame švelnų prisilietimą, paspaudimą, skausmą, galime skirti temperatūros pokyčius. Ši sistema vaidina didelį vaidmenį suvokiant aplinkinį pasaulį, taip pat dėka jos mes jaučiame savigynos ar savisaugos reakcijas, dėka kurių mes išgyvename. Vaikas turintis taktilinės sistemos sutrikimų, gali turėti vieną ar daugiau integracijos problemų susijusių su lytėjimo pojūčiu.

Vaikas gali:

1. Būti gynybiškas lytėjimui – hiperjautrus;

2. Neatsakantis į lytėjimą – hipojautrus;

3. Turėti neišsivysčiusią taktilinę percepciją ir diskriminaciją.

Vaikai turintys lytėjimo gynybiškumą sako, kad jie jaučia per daug. Hiperjautrūs lytėjimui vaikai vengia, kad kiti žmonės juos liestų, labiau mėgsta pats liesti kitus. Dažnai jie ypač nemėgsta trinkti galvos ar kirpti plaukų. Kai reikia maudytis ar keisti drabužius, jie gali elgtis taip, lyg iškiltų grėsmė jų gyvybei. Tokius vaikus erzina tam tikros rūšies dirgikliai, jie vengia didelių žmonių susibūrimų. Gali susijaudinti, kai į juos netyčia atsitrenkia daiktas, erzina medžiagos, drabužių etiketes ar nauji rūbai. Jiems gali nepatikti, būti arti kitų žmonių. Labai nemėgsta, jeigu jų kojos ar rankos nešvarios.Hipojautrumas lytėjimui būna tuomet, kai smegenys nesugeba teisingai „registruoti“ lytėjimo pojūčio. Tokie vaikai nejaučia kai juos liečia, kai kurie iš jų gali nejausti skausmo, jei nejaučia karščio ir šalčio, liečia viską aplinkui, pastoviai kiša įvairius daiktus į burną, nejaučia esąs liečiamas, junta tik didelį spaudimą, neverkia susimušęs ar nusibrozdinęs, pakartotinai liečia švelnius daiktus ir objektus, noriai liečia šiurkščius ir grubius paviršius.Kai sutrikusi taktilinė percepcija ir diskriminacija smegenys nesugeba registruoti informacijos „kaip pajusti daiktą“, tokie vaikai dažniausiai negali nusakyti daikto charakteristikos (formos, dydžio, temperatūros, svorio) liesdamas jo, pasako tik tada kai pažiūri į daiktą, iškyla sunkumai atliekant smulkius judesius, kai reikia tikslumo pavyzdžiui: kerpant, piešiant, segant sagas. Sunkiai nusako kuri kūno dalis yra liečiama. Vaikas atrodo nevalyvas, darbužiai netvarkingi.

Vestibulinė sistema – vestibulinės sistemos jutimo organas yra viduriniojoje ausyje, dėka šios sistemos galime nustatyti ar suprasti judesį, ir keisti galvos padėtį(pvz: užsimerkę galim pasakyti ar mūsų galva yra tiesiai ar pakrypusi į šoną). Dėka šios sistemos mes suprantame pusiausvyrą ir judesius atliekamus kaklo, akių ir kūno, ji taip pat padeda reguliuoti raumenų tonuso pasikeitimus atliekant įvairius judesius. Ši sistema padeda mums suvokti, tai kaip mes stovime (pvz., tiesiai), ir santykį su kitais daiktais kai mes judame, kaip greitai mes judame ir kuria kryptimi einame. Šios sistemos „produktas“ yra – gravitacijos jutimas(erdvės jutimas). Šios sistemos sutrikimas gali aiškiai būti stebimas dvejopai: vieni vaikai gali būti hiperjautrūs, o kiti hipojautrūs vestibuliniai stimuliacijai. Gravitacijos nesaugumas (hiperjautrumas vestibuliniai sistemai), vaikas jaučia nepaaiškinamą baimę, kai pasikeičia padėtis, ar judesio metu. Tai tam tikrų judesių baimė ar vengimas, susijęs su prasta padėties kontrole. Tokie vaikai: kūdikystės amžiuje, nemėgsta gulėti ant pilvo, lengvai netenka pusiausvyros ir bijo veiklų kurioms reikia geros pusiausvyros (nepatinka supynės, šokdynės, lipynės, čiuožykla). Vengia greitų judesių, atrodo lėtas, nerangus, išsigandęs ir krentant atlieka judesius, kurie yra nepavojingi. Nepatinka važiuoti liftu, stengiasi sėdėti kylant į viršų, dažnai pykina. Bijo aukščio, net vieno laiptelio, bijo lipti ir nulipti laiptais, bijo atkelti kojas nuo grindų. Sunkiai keičia padėtis, bijo lenktis pirmyn, atgal į šonus, paniškai išsigąsta, jei kas nors jį pastumia.Esant vestibulinės sistemos hipojautrumui, vaikai atrodo lyg būtų „išalkę judesio“. Tokie vaikai nuolat ieško naujų ir kuo daugiau intensyvesnių judesių, kad pajustų judesį. Atrodo, kad šie vaikai visiškai neturi baimės jausmo, jie nuolat rizikuoja savo saugumu, kad patenkintų „judesio alkį“, toks vaikas lipa kuo auščiau, šokinėja ant minkštasuolio ar fotelio, viską aplinkui liečia, nenusėdi ramiai vienoje vietoje, vietoj normalaus ėjimo jis nuolat skuba, bėga.

Propioceptinė sistema – tai kūno supratimas, tai yra tai kaip mes suvokiame savo kūno padėtį, šios sistemos informacijos šaltiniai raumenys, sąnariai ar sausgyslės. Ši informacija suvokiama pasąmonėje apie mūsų kūno padėtį. Kai propiocepcija gerai funkcionuoja, tuomet asmens kūno pozicija automatiškai prisitaiko prie reikiamos padėties. Dėka šios sistemos mes galime rašyti, valgyti ir t.t., kita propioceptinės sistemos funkcija ta, kad ji atsakinga už mūsų judesio įpročius. Propioceptinės sistemos sutrikimas: jutimų siekiantis elgesys ir sunkumai graduoti judesius.Jutimų siekiantis elgesys, požymiai: „ardomoji“ veikla kaip šokinėjimas ant minkštų baldų, sėdėdamas siūbuoja kojomis, „nepatogios“ kūno pozos, vaikas gali čiulpti ar kandžioti savo pirštus, gręžti dantimis, kramtyti pieštukus, jam gali patikti kai jį stipriai įvynioja į antklodę (ypač miegant), patinka aptemti drabužiai, stebimi stereotipiniai judesiai su žaislais. Sunkumai graduoti judesius, požymiai: sunkiai suvokia kiek sulenkti ar ištiesti raumenis, atliekant judesį, sunkumai rašant (pieštukas arba per daug arba per mažai spaudžiamas, nepatogiai laikomas), pastoviai daiktai krenta iš rankų, sunkiai suvokia daikto svorį imdamas, nesupranta sąvokų lengvas ir sunkus, žaisdamas su gyvuliukais dažnai gali juos sužeisti, dėl per didelės jėgos naudojimo.

Klausos sistema – informaciją gaunama dėka klausos organo – ausies. Dėka klausos sensorinės sistemos suvokiame garsų stiprumą, kryptį, tonų aukštį. Klausos disfunkcija klasifikuojama į: hiperjautrumas garsams ir hipojautrumas garsams.Hiperjautrumas garsams, tai pernelyg didelis jautrumas tam tikriems garsams. Vaiką gali siaubingai gąsdinti ar erzinti dulkių siurblio garsas, motoro ūžesys, signalizacija ar net ir ne tokie intensyvūs garsai. Kartais vaikas pats sukelia triukšmą, kad nustelbtų nemėgstamus garsus. Be to, vaikas gali užsidengti ausis esant per stipriam garsui ar nuolat prašo aplinkinių žmonių tylos. Hipojautrumas garsams, tokie vaikai gali nekreipti dėmesio į aplinkos garsus, jiems sunku suprasti kalbines instrukcijas. Jie gali neklausyti, kalbėti su savimi monotonišku balsu. Tokie vaikai mėgsta žiūrėti televizorių arba klausyti radijo labai garsiai. Hipojautrūs garsui vaikai džiaugiasi triukšminga aplinka.

Regos sistema – informacija gaunama dėka regos organo – akies. Regintis žmogus orientuojasi aplinkoje ir gauna apie 70 procentų informacijos apie išorinį pasaulį. Disfunkcijos atveju gali pasireikšti hiperjautrumas ir hipojautrumas regai.Hiperjautrumas regai, vaikai turintys šių sutrikimų, per daug jautriai reaguoja į šviesą, jų dėmesį gali lengvai išblaškyti vaizdai (vaizdiniai dirgikliai). Šie vaikai šviesioje vietoje nešioja skrybėles ar akinius nuo saulės, kad apsisaugotų nuo šviesos. Krūpčioja dėl menkiausios priežasties, nukreipia akis, kad išvengtų akių kontakto. Hipojautrumas regai, vaikas stengiasi paliesti visus daiktus netgi galėdamas juos matyti, nes jo rega nėra pakankamai koordinuota. Taip pat jis gali nepastebėti svarbių dalykų: žmogaus veido išraiškos, gestų, rašytinių direktyvų.

Oralinė sistema – tai mūsų burna ir jos dalys, pagrindinė jos funkcijos valgymas ir kalbėjimas. Sensoriniu požiūriu mums svarbu hiperjautrumas ar hipojautrumas skoniui.Hiperjautrumas skoniui, vaikai nemėgsta ar vengia tam tikros struktūros ar rūšies maisto. Jie gali būti pernelyg jautrūs prieskoniams ar karštam maistui, vengti bet ką kišti į burną ir ypač nemėgti valyti dantų ar prausti veido. Kai kurie nuo kūdikystės turi įvairių maitinimo problemų.

Hipojautrumas skoniui, vaikas ima ir ragauja nevalgomus daiktus. Jam patinka labai daug prieskonių turintys arba labai karštas maistas. < /font>

Uoslės sistema – pagrindinis organas – nosis, jos dėka mes galime kvėpuoti ir skirti kvapus. Sensoriniu požiūriu mums svarbu uoslės hiperjautrumas ir hipojautrumas.Hiperjautrumas kvapui, vaikas būna per daug jautrus įvairiems kvapams. Hipojautrumas kvapui, vaikas uosto visus daiktus, net ir tuos, kurių kiti vaikai visai nepastebi. Vaikui patinka nemalonus kvapai, pvz., šlapimo. Jis gali apuostyti žmones, maistą, kitus daiktus.

Kaip padėti vaikui, turinčiam sensorinių sutrikimų?

Vaikų, turinčių sensorinės integracijos proceso sutrikimų, gydymas yra ilgas ir pakankamai sudėtingas. Svarbu nustatyti, koks sensorinės integracijos procesas dominuoja. Kiekvienas vaikas pasaulį priima ir suvokia individualiai, todėl labai svarbu suprasti konkretaus vaiko problemą, atsižvelgiant į jo amžių, kitus raidos ypatumus. Tėveliai nebijokite eksperimentuoti, rasti jūsų vaikui geriausiai tinkanti stimulą veikti, nes tik jūs geriausiai pažįstate savo vaiką.

Siūlymai ,kaip padėti vaikui turinčiam sensorinių sutrikimų:

1. Taktilinės sistemos lavinimui: įvairių paviršių pavyzdžiai išdėstyti ant sienų ir ant grindų, kad vaikas galėtų liesti juos rankomis ir vaikščioti per juos basomis kojomis; įrengti baseiną, kuris būtų pripildytas kaštonais, gilėm, kankorėžiais, kamuoliukais ar kitom medžiagom. Nereikėtų pirkti specializuotų priemonių, geriausiai tinka daiktai esantys namuose, jie vaikui pažystami ir jis geriau juos priims.

2. Vestibulinės sistemos lavinimui: taikyti aktyvią tikslingą veiklą, pagal tam tikrą struktūruotos dienotvarkės grafiką - aktyvūs žaidimai, batutas, supynės, hamakas, virvelinės kopėčios, kamuoliukas su ragiukais; patartina lankyti baseiną.

3. Proprioceptinės sistemos lavinimui: tinka aktyvus žaidimai kurių metu nešiojami įvairių svorių kamuoliai (jie gali būti pripildyti smėliu, vandeniu, kruopomis ir kt. medžiagomis); žaidimai su guma (tam tinka „Tera-Band“ juosta), nepastumiamų ir nepatraukiamų daiktų stūmimas ir traukimas; viso kūno masažas su intensyvesniais paspaudimais ties kojų, rankų sąnariais.

4. Įrengti individualią darbo kėdutę – individualioms užduotims, lavinančiom dėmesį, atlikti (užduotis nukreiptos į smulkiosios motorikos lavinimą, judesių gradacijos mokymą).

5. Judesių gradacijos mokymas: piešimas (kuo įvairesnėmis priemonėmis), tapymas pirštais, karpymas, lipdymas, kiekvienos užduoties metu akcentuoti – suvokti paspaudimo jėgą, tekstūrą; mokintis kontroliuoti savo jėgą, derinant su užduotimis kasdieninėje veikloje (valgant sriubą, nešant sunkų daiktą ir kiti veiksmai).

6. Smulkiosios motorikos lavinimas: konstrukciniai žaidimai, dėlionės, smulkių detalių dėliojimas į dėžutes – akcentuojant judesių tikslumą, akies - rankos koordinaciją, abiejų rankų tarpusavio koordinaciją.

7. Klausos lavinimas, pasirinktais muzikos instrumentais pagal vaiko pomėgius (metalofonas, būgneliai, barškučiai, varpeliai). Atliekant veiklas kambaryje įjungti ritmingą, vos girdimą muziką, skatinti atkartoti grojamą ritmą, bandyti niūniuoti melodiją, kartoti dainelių žodžius.

8. Stimuliuoti regą – duoti žiūrėti pro įvairių spalvų stiklų akinius, pradedant nuo mažiau dirginančios spalvos, pvz., rudos ir pereinant prie ryškesnių spalvų, tokių kaip geltona, oranžinė. Įvairūs šviečiantys žaislai, kamuoliai.

9. Plėsti maisto racioną, skatinant tyrinėti naujų produktų skonius žaidimo forma – „naujas skonis“.

10. Stimuliuoti uoslę įvairių kvapų pavyzdžiais (žaisti žaidimą kvapų loto, asocijuoti, bandyti mokyti kvapų pagalba).

11. Palaipsniui skatinti savarankiškumą įvairiuose buitinėse situacijose (mokinti savarankiškai rengtis, valgyti, praustis, padėti susitvarkyti namų aplinką).

12. Pažintinių įgūdžių lavinimas supažindinant su artimąja aplinka, buitimi, rodyti įvairias manipuliacijas, tarti įvairius garsus, skatinti reikšti teigiamas/neigiamas emocijas.

13. Kiekviena veikla turi buti įdomi, kad skatintų vaiko motyvaciją veikti, tam tinka teigiami paskatinimai (kiekvienas vaikas turi jam patinkančias veiklas ir daiktus kuriais galima jį sudominti ir pagirti), vyresniems vaikams tinka „gerų darbų“ kalendoriaus principas.

Pritaikius vaikui tinkamą sensorinį stimuliavimą, mažėja vaiko sensorinis gynybiškumas, vaikas tampa ramesniu, daugiau sukaupia dėmesį, gerėja jo elgesys, tarpusavio santykiai šeimoje.

Šaltinis: http://www.raida.lt/index.php?id=105

Pateiksiu pavyzdžių, kaip lavinti vaiko jutimus: