Senieji mėnesio pavadinimai – Morčius, Karvelinis.
Senovėje pagal kovo pradžios orus spręsta, kokie bus visi žemdirbio metai: kokia pirmoji kovo diena, toks bus pavasaris, antroji rodo vasarą, trečioji – rudenį, ketvirtoji – žiemą.
PAVASARIO LYGIADIENIS (kovo 20-21 d.) arba Lygė – dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas – astronominė pavasario pradžia. Nuo dabar diena jau vėl bus ilgesnė už naktį. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu; galbūt kažkada ikikrikščioniškos Velykos buvo švenčiamos būtent šią dieną, per pavasario lygiadienį.
Šis kalendorinis virsmas švenčiamas visame pasaulyje išvakarėse, kovo 20 d., kartu su pasauline Žemės diena.
Šaltinis: http://www.vydija.lt/kalendorius/kovas.htm
Senolių išmintis
Jei varna kiša snapą, o žąsis koją po sparnu – rytoj bus šalta.
Jei paukščiai lekia žemai, galima tikėtis šalčių, o jei aukštai – šilumos.
Jei šunys voliojasi – lauk oro atmainos.
Jei kovo antroje pusėje nėra tikro atšilimo, šalti orai ilgai nesilaikys – pavasaris čia pat.
KOVAS
Visus kampus aš išvalau,
Sniegus, ledus nušluoju...
Su Kovo vežimu, brolau,
Pavasaris važiuoja.
Vytė Nemunėlis
KEISTAS KOVAS
Keistas Kovas –
Pokštų pokštai –
Vakar snigo, šiandien lis.
Ledo rūmai, sniego bokštai
Išsisklaidė į šalis.
Keistas Kovas –
Pokštų pokštai –
Vakar lijo, šiandien snigs.
Ledo rūmai, sniego bokštai...
Ir kada jų nebeliks?..
M. Vainilaitis
Kovas
Ant žvitriosios pempės kuodo
Kovas žemėj pasirodo,
Užsimetęs ploną skrandą,
Parvilioja baltą gandrą.
Ledspirai* parodo kelią,
Šūkteli srauniam upeliui,
Ir ranka ryžtingo vėjo
Šalpusnius pakrantėj sėja.
O tenai, kur miškas ošia,
Glosto beržo baltą tošį,
Alksnio žirginius paliečia
Ir pavasarį parkviečia.
*Ledspira – kielė
2013-01-04 07:05:29
rimipimi
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/66355/
Varvanosiams bėdos
Verkia varvanosis, -
Man plonėja nosis!
Pirštai net pamėlę
Stveria stogo strėlę.
Oi sutirpsiu, bloga!
Pasigavęs slogą,
Per dienas vaitoja.
Kurgi ta greitoji?
Negi neišgydys
Vargšo, kietaširdė?
Juokiasi, kvatoja
Kyšt varvekliui koją.
Nematyti galo...
Už nukrauto stalo,
Žalias svečias sėdas
Varvanosiams - bėdos.
Renata Kuršytė - Lingė
Rietavas 2012
KOVAS
Baugščiai žvalgos ilgakakliai
Nuo stogų žali varvekliai.
Jau pravirkt ne vienas bando.
Ko jie šįryt išsigando?
Per laukus žygiuoja kovas,
Išdidus. Tarytum povas,
Rankoje telegrama:
Jau pasibaigė žiema!
Zita Gaižauskaitė
JAU PAVASARIS ARTI
Žemė kužda:
-Ei, kviety,
Jau pavasaris arti.
Jau iš grūdo laikas kaltis.
Šit ir kovas -
Sprogo šaltis.
Strykt iš patalo kvietys.
- Sveikas.-
Šaukia jam pietys.
Saulė tiesia delną šiltą:
- Aš sugrioviau kovo tiltą.
O dabar greičiau šaunuoli,
Kelk iš miego rugį brolį.
VARVEKLIS
Gyveno varveklis kieme ant tvoros,
Nemėgo varveklis saulutės geros.
Pamatęs saulutę už medžio rytais,
Oi, verkė varveklis lašeliais karštais!
Iš pykčio liesėjo varveklis rūstus –
Galvojo per dieną, per naktį – kas bus?
Pavasario linksmo šiltajam krašte
Pavirto varveklis linksma balute!
D. Teišerskytė
Kovas
Išėjusį dirvon artoją,
Išvariusį pirmąją vagą,
Čia pat iš paskos sekioja
Jo stropus palydovas -
Baltasnapis kovas.
Jis stveria čia vikšrą, čia slieką
Ir storu snapu knisinėja:
Tegu jokis kirmis vagoj toj nelieka,
Kur ruošias artojas sėją.
Myliu aš tą paukštį,
Truputį nerangų,
Tačiau taip labai nuotaikingą,
Jis pirmas prablaivo pavasario dangų,
Kai net nežinai,
Ar čia lyja, ar sninga.
Myliu ir tą mėnesį - jo vienavardį,
Pavasario pirmąjį mostą,
Kai saulė ligonio dar neskustą žandą
Gaivinančiai rytą paglosto.
Susirėmė dvi prieštaringos galybės
Pusiausvyroj lygios nakties ir dienos.
Šviesa nugalės!
Velėnoj, kur kovas kenkėjų
Vikšrus rinkinėja,
Pavasario saulė daigus sukilnos.
Vincas Mykolaitis Putinas
Kovas ir amarilis
Nežvelk į kovo kiemą godžiai,
Jis apgaulingas, nors gražus.
Žiema pusnis saulėkaitoj padžiovus,
Nebando slėpti savo nagučius.
Nubėgusius lašus varvekliais surakina,
Už kampo papučia šaltu gūsiu,
Pro atlapa striuke įlįs, tada kankina
Kvaila sloga, klastinguoju gripu.
Dairaus į saulę, tik dar ji šykštoka,
Tiesa, šviesi, bet šilumos nedaug,
Tarytum sako – skubu aukščiau užkopti,
Tad būk kantrus, truputį dar palauk.
Gerai, palauksiu, ko gi čia skubėti,
Balandyje tikrai jau bus pirmų žiedų,
Dabar galiu stebėtis ir gėrėtis
Lange nušvitusiu puošniu amariliu.
2011-03-20 14:00:26
skroblas
Kovas
senis, senis!
dar bandė šaukt vaikai,
pašalus
ir dairėsi rogučių,
tik senis - grįžt -
ir kas gi tai?
jo akys pilnos
mėlynų žibučių!
kišenės kiauros,
o pro jas -
varnėnai, pempės,
vieversiai - pulkais
į saulės pilną
mėlyną padangę.
o pats - kad nusijuoks
atbundančios gamtos garsais,
užgaus jausmų stygas,
privers praverti langus,
guminiais batais,
nes gilu,
per lauką išdidžiai,
kaip povas,
žygiuoja senis pamažu,
gerasis senis,
o jo vardas -
kovas!
2008-03-18 23:14:36
Brolis
Kovas
***
Pavasariu šiugždantį sniegą,
Kaip melsvą paukštį keliu--
Baltuos sapnuos dar miega
Pasakos ledo gėlių--
Šarvai sniegynų vėjo
Virš žemės sąnarių,
Bet kovas jau atėjo--
Vilties kvapus geriu
Nuo ledo kuorų, sniego--
Tokia gaiva aitri
Laukais mirties nubėgo--
Pakilti juk turi,
O paukšti nužvarbėjęs--
Žaliu pusnies sparnu
Nuplaukė ašarų vėjas
Ir maldos pelenų--
Pavasariu šiugždantį sniegą,
Kaip melsvą paukštį keliu...
2007-10-05 23:08:27
giedrex26
Kovas
Nuo pat ryto monotoniškai lyja.
Ši diena – lyg perlyta kregždė.
Dargana tau veidą apsivijus
pradeda kažką kuždėt kuždėt
ir, drėgna ranka pabraukus skruostą,
lietumi mums garbanas paglosto.
Visą dieną lyja. Nuo pat ryto
vėl po saule debesų laikai...
Debesų į pumpurus prikrito.
Išpraustos ir liepos, ir takai.
Dvelkteli išdykęs kovo vėjas.
Vėl pavasaris... Ir jis įsimylėjęs.
Švelniai glaustos kovo oras,
kaip kačiukas apie kojas.
Ir visi kvėpuojam tuo pačiu oru,
įsimylėjusiu, pavasarišku, tyru.
2007-03-07 08:03:00
herbera
Šaltinis: http://zaliazole.lt/
Vincas Mykolaitis – Putinas
Pumpurėlis
Rausvas žiedo pumpurėlis,
Iš pavėsio pasikėlęs,
Į saulutę kaitrią, šviesią
Pro lapus galvutę tiesia.
- Kilk, saulute, Kklk, mieloji.
Tu taip glostai, taip vilioji...
Kai tik tavo spinduliais
Gėles pumpurus paskleis.
Pasistiebęs iš pavėsių,
Aš taip pat tuoj pražydėsiu.
Duosiu žiedą tokį skaistų,
Nuo kurio džiaugsmu užkaistų
Kiekviena šviesi akis,
Kiekviena jauna širdis.
Kilk, saulute, kilk, mieloji.
Ir į kvapią sodo tylą
Saulė kyla , kyla, kyla...
Skleidžias rausvas pumpurėlis.
Ligi ryto slėptą grožį
Spindinčioj taurėj atvožia –
Ir į naują skaidrų žiedą
Margos plaštakėlės rieda.
Atlydys
Ko gi šiąnakt verkė stogas? –
Gal jisai sapnavo slogą? –
Ne! Tai Kovas ir Vasaris
Ten ant stogo barėsi.
O iš ryto šokinėja
Termometras išprotėjęs,
Viena koja moja man:
Bėk greičiau kieman!
O kieme it miltuos šilta –
Saulė vaikštinėja tiltu.
Upėje ledų paradas –
Pasiduoda Ledingradas.
Sniegas girtas kaip kaimynas
Tuoj prie pirštinių kabinas,
Kvailas tartum manų košė
Kimba jis ir prie kaliošų.
Ką jis vapa, paklausykit,
Vapa: paskutinį syki
Nulipdyki Besmegenį
Ir paklausk, kaip jis gyvena.
Klausk, tegu prisipažįsta,
Kur pabėgo jo vaikystė:
Ar į šiaurų Sibirą?
Ar į kiaurą kibirą?
Kur jis mokės, ko išmoko?
Ar priklauso Sniego blokui?
Tviska snaigė ant krūtinės –
Ar nebus tik jis partinis?
Koks jo tikslas? Ko jis siekia?
Ar jis veržiasi į priekį?
O jei veržiasi į pirtį –
Kuom svajoja būt ištirpęs?
Koks jo dvasinis pasaulis?
Koks jo požiūris į saulę? –
Ar jis su tais besmegeniais draugavo,
Kurie kitados Žiemos rūmus šturmavo?
Šitaip ir anaip vapėjo
Sniegas, iš galvos išėjęs,
Šaukė: – Būti ar nebūti! –
Kol prižadino Žibutę.
Kai akis jinai pramerkė,
Spruko jis į tamsią kertę,
Kaip meškiukas suriaumojo
Ir į Vakar nurėpliojo.
Juozas Erlickas
Pavasario preliudas
Priemiesčio gatvėj - lyg balti paukščiukai
Ant juodų, sublizgusių tvorų
Tupi saulėj sniego kąsneliukai,
Paskutiniai iš pusnių šiaurių.
Nuo stogų lediniais pirštais bėga
Skaidrios gijos švytinčio vandens
Į lataką, į korytą sniegą,
Krištolo drobelėm, kol apdengs
Viso kiemo takelius ir pėdas,
Saulės lūpų šiandien palytėtas.
...Atsivertum - lai apdengs tave
Krištolo saulinga drobele...
Janina Degutytė
