2012 m. vasario 26 d., sekmadienis

Vaiko godumas, arba kaip išmokyti dalintis





Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja "godumo" problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis "savo" daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos?


Daugiau skaitykite:

Vaikiškas godumas


5 raguotos scenos

2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Balandis

Balandis

Ar matai? Balandis žengia,
Nauju rūbu žemę rengia.
Krūmams velka žalią švarką,
Tuoj įves jis savo tvarką.

Ar girdi? Dausų alėjom
Jau griaustinis nudardėjo.
Ratai jo seni, išklerę,
Žaibo kirčiais dangų veria.

Ar jauti, kaip gaiviai kvepia?
Gal balandis kartais slepia
Švelnų, trapų gėlės žiedą?
Ša! Klausyk! Paukšteliai gieda...

2013-01-05 11:34:25
rimipimi
Žalia žolė.lt

BALANDIS
 
Užsimetęs žalią skrandą
Per laukus
Balandis brenda.
Šast per balą,
Strykt per griovį -
Ir kitam krante jau stovi.

O barsukui papt per nosį:
- Ar ilgai dar tu miegosi?
Greitai kelkis,
Jeigu ne-
Tuoj išmaudysiu klane.

(Zita Gaižauskaitė)

Sraigės namas ir žibutės


Dairos, stebisi žibutės –
Stovi namas apvalutis.
Nieks nežino, nieks nematė,
Kas namelį tą pastatė.

Netoliese bitė skraidė.
- Šį namelį statė sraigė,
Statė statė ir paliko,
Nes žiemos miegu įmigo.

Geras būtų baltas namas,
Tik žibutėms jis per žemas,
Trūksta durų ir langų,
O be jų gal būt tamsu.

Teks truputį palūkėt,
Kol sraigutė paūgės,
Gal tada jos naujas namas
Ir žibutėm bus jau geras.

2013-04-16 21:11:18
skroblas
ŽaliaŽolė.lt


Mažas debesėlis ir žibuoklės (1)


Mažas debesėlis plaukė —
Žiū, melsva tokia palaukė:
— Ai, mamyte mano, tėti,
Reikia lėkti, paskubėti.

Gal ten kitas debesiukas
Apie beržynėlį sukas?
Pasikviesim į svečius,
Nuostabiausia šventė bus!

— Ten, sūneli, žibuoklėlės —
Su pavasariu jos kėlės
Iš miegučio ilgo balto, —
Sako jam mama, — nei palto,

Nei pūkinės kepurėlės
Jos neturi, tai ir kėlės,
Kai šalti sniegynai dingo
Už žiemos speiguoto vingio.

2013-04-19 10:59:14
giedrex26
ŽaliaŽolė.lt

Pirmosios žibutės


Stebisi naivuolis kiškis:
Ar čia lašas koks ištiškęs
Švelniai žvelgia į mane?
Nors negali būti!.. Ne!

Tai jau trapią galvą kelia
Žydras kaip dangus žiedelis.
Už kelmelio prieš saulutę
Šypsos pirmosios žibutės.

Jos visam miške pražydo,
Netgi karklas iš pavydo
Tuoj kačiukais apsipylė.
Ant šakų jie murkia tyliai.

2013-04-13 16:32:27
rimipimi
 ŽaliaŽolė.lt

Ko miega pavasaris?


Stebisi melsva žibutė:
– Argi gali šitaip būti –
Nors balandis, po sniegu
Aš dar vis tebemiegu?

Kur matyta ? Jau garniai
Parlėkė labai seniai
Ir raudonom savo kojom
Po sniegus liūdnai maknoja.

Ko jie džiaugsis, nes varlių
Nėr, jos dar miegu giliu
Mėgaujasi po ledu?
Gandrai šąla: u – tu – tu...

Tik šalpusnis po sniegu
Kužda, šnabžda: – Nesmagu,
Kai balandžio saulė švyti,
Snaust, o ne linksmai taškytis

Šalia kelio, pabaliais,
Tryniais gelsvai apvaliais.
Reik pragraužti baltą sniegą!..
Ko pavasaris tas miega?

2013-04-07 18:43:55
rimipimi
ŽaliaŽolė.lt

Ieškant pavasario


Sakau, išeisiu į laukus, pavasarį surasiu,
Paklausiu, kur basteis, kad užtrukai?
Praslinko kovas be tavęs kaip nulėpausis,
Stūksojo neliesti sniego kalnai.

Įtartinai miške paukšteliai klega.
Gal jie paklydėlį surado tankmėje?
Todėl dabar vieningai garsiai bara,
Kad žioplinėti ir vėluoti nevalia.

Eglių tankmėj mažai ką beišvysti,
Pavasaris tikriausiai jau toli,
Tad kaip man jį, neklaužadą, pavyti?
Gal maudos jis upelio vandeny?

Buvo upelis. Dabar gi — visa upė,
Įniršus veržias iš siaurų krantų,
Rudi verpetai blaškosi ir sukas,
Ką beužgriebia, nešasi kartu.

Geriau su juo šįkart neprasidėti...
Pakalbinsiu palaukėj žibutes.
Turėjo prieš savaitę pražydėti,
Plačiai atmerkt žydrąsias akutes.

Toliais nuaidi gervių šauksmas,
Tarytum skelbtų, kad jau čia,
Ir lyg matau, kaip dūksta, siaučia
Jaunas pavasaris ore.

Kam beieškot, kai jis aplinkui —
Padangėj, upėj ir miške,
Nejučiomis net man palindo
Po stropiai užsegta striuke.

2013-04-15 10:11:52
skroblas
 ŽaliaŽolė.lt

Tik vėjo gūsis

Kaip knygelė – toks spalvotas rytas!
O rytoj gal tokio nebebus…
Kaip akimirksnį pagauti šitą? –
Nepagausi niekad vėjo gūsio…

Ak, kaip gieda vyturėlis mažas
Rytmečio aušros auksinėj pusėj!..
Kaip pagaut man tą giesmelę gražią? –
Nepagausi niekad vėjo gūsio…

Nuotrauka pageltus… Pienių laukas…
Ir vaikelių balsas – per laukus…
Kaip surast tą dieną žaliaplaukę? –
Tai tik vėjo gūsis… Vėjo gūsis…

Juozas Erlickas

Vyturio diena


Vieversio diena tai mūsų darželio vardadienis, gimtadienis. Juda, kruta visa darželio bendruomenė. Vaikučių laukia daug staigmenų.

Vasario 24 d – Vieversio diena. Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversėlis vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu.

Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas. Manyta, kad pavasarį ant sparnų parneša paukščiai. Jeigu grįžta vėliau, jo giesmelė nelinksma - ,,Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas“. Tą dieną namiškiai ragindavo vaikučius -,,bėkit apie pirkių du roz, tadu galulaukėn ir tekini namo – visus metus būsta graici, kap vyturiukai...“.

Merginos dar ir veidelius tris kartus sniegu prausdavo, kad išsaugotų veido skaistumą. Su šia diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“.

Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys.

Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta Šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad Šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones.

Belieka tikėtis, kad vieversėlis sugrįš ir parneš žinią, kad pavasaris jau ne už kalnų.

Skaitykite daugiau: http://www.grynas.lt/gamta/vieversio-diena-jei-parskris-veliau-nei-vasario-24-d-greit-pavasaris.
Šaltinis: www.grynas.lt

SMULKIOJI TAUTOSAKA

Čir vir vir, pavasaris
Nieks manęs nelesina-
Aš pats, aš pats, aš pats!

***

Čia čirena vyturėliai,
Čyru vyru čyruonėliai
Čia ir čia, Čia ir čia,
Kur Šalčia ir Apačia. ( A. Matutis)


L. Gutauskas
Vieversėli Ruduotasai
Neša vėjas debesėlį
Pilką ryto vyturėlį.
Supk, supk, vieversėlį –
Sidabrinį skambalėlį.



Č. Jančarskis

PAVASARIO SKAMBUTIS

Nulėpausis ir pliušinis triušiukas ėjo lauko keliuku. Šiltas pavasario vėjas danguje ginė debesis.
Staiga meškiukas sustojo.
- Ar girdi, triušiuk?- pašnibždom paklausė jis.
- Ką? – nustebo triušiukas.
- Kaip ten, aukštai, skambutis skamba. Tarsi ant debesies pakabintas...
Draugai valandėlę klausėsi, o paskui triušiukas sušnibždėjo:
- Kaip gražiai skamba! Jis tikriausiai sidabrinis arba auksinis. Kad tik nenukristų.
Vos tik triušiukas taip pasakė, skambėti ėmė vis garsiau ir arčiau. Ir tuo pat metu draugai pastebėjo pilką kamuoliuką, kuris greitai krito iš dangaus.
- Skambutis krinta! – išsigando meškiukas.
Pilkas kamuolėlis, gražiai skambėdamas, krito ir nukrito į želmenis už keleto žingsnių nuo draugų.
- Oi, turbūt skambutis sudužo!.. – nusiminė draugai. Jie tyliai nuėjo prie tos vietos, kur nukrito kamuoliukas. Bet ten pamatė paukščiuką ir labai nustebo.
- Kas tu esi? – paklausė meškiukas.
- Aš esu vyturėlis – pavasario skambalėlis.
- Tai tu nesi nei sidabrinis, nei auksinis! – nusistebėjo triušiukas.
- Ne, kukliai atsakė paukščiukas,- esu paprastas, pilkas vyturėlis.



Jurgis Baltrušaitis

Vyturėlis

Veikiai ryto liepsnos kūrės,
Jau dangus – lyg žydros burės…
Linksma minti tyrų smėlį –
Sveikas, dievo vyturėli!

Vos iš žydrio tu pragydai,
Mano troškį girdai, gydai –
Žemės alkis lyg ir niekis,
Tad sruvenk, giesmele, liekis!

Daug kas vilčiai neatkurto…
Berk stebuklą savo burto
Į bėdulį kurčiaširdį –
Jis tik savo skurdą girdi…

Suok ir žadink žemės dieną,
Ir prikelsi aliai vieną –
Sek, kas kniumba, sparną langų,
Ir jis styptelės į dangų!

Janina Degutytė

Vyturys

Spinduliai per lauką bėga
Ir sutirpdo baltą sniegą.
Žiemkentėli, pabudai?
Ant pečių šalti ledai.

Žiemkentėlis ledą kala,
O rankelės žalios šąla.
- Vyturėli, negaliu.
Eikš, paskambink varpeliu.

Vyturėlis nuskambėjo,
Piktas ledas subyrėjo.
- Vyturėli, ačiū tau,
Aš saulelę jau matau.

Uždainavo žiemkentėlis,
Petelius žalius iškėlęs.
Saulė šildo ugnele,
Vyturėlis – giesmele.

Zita Gaižauskaitė

Vyturėlis

Devynbalsi vyturėli,
Kas tave anksti prikėlė?
-Krintant rasą išgirdau,
Išgirdau ir pabudau.

Čyru vyru, čyru vyru,
Rūkas sklaidosi virš girių.
Per kalnelį saulė ritas.
- Ei saulute,labas rytas.


Amelija Vyšniauskienė

Vieversėlis

Pilkas vieversėlis,
Pilkas grumstas...
Šaltas vandenėlis,
Nors ir drumstas -
Bet tegu gaivina
Jis krūtinę.
Tarsi vyturio daina -
Gimtinę.


Vyturėliai

Čyru – vyru! Labas rytas
Dirvoj jau grumstai juodi!
Šaltis piktas išvarytas,
Jei giesmelę šią girdi!

Čyru – vyru! Dirvos plačios!
Kelkit, buskit iš miegų!
Nes namučiuos aš ne svečias!
Žadinu visus! Smagu!
Verkit langus ir duris
Jau parskrido vyturys!

Vyturėlis

Devynbalsi vyturėli,
Kas tave anksti prikėlė?
-Krintant rasą išgirdau,
Išgirdau ir pabudau.

Čyru vyru, čyru vyru,
Rūkas sklaidosi virš girių.
Per kalnelį saulė ritas.
- Ei saulute,labas rytas.

Maironis

Pavasario saulė

Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vieversiai,
Čirena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! Išaušo vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro pasklido žiedai ant laukų –
Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma. Tiek šviečia vilties.
Vien meilę norėtum dainuoti.
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti.


Vincas Mykolaitis – Putinas

Vyturys

Vos tik saulės spindulys
Nutirpdino šaltą sniegą,
Štai parskridęs vyturys
Kelia čiulbesiu mums jėgą.

Nuo pat ryto vos prašvito,
Jis per dieną vis tą vieną
Skelbsiu linksmą mums naujieną –
Čir vir vir pavasaris.

Paprasta ta jo daina,
Kas pavasarį girdėta, -
Bet kaskart tik ji viena
Guodžia širdį sužavėtą.

Vos atšilo ir pakilo
Tik saulutė. Mes sukrutę
Laukiam suskambant dainutę –
Čir vir vir pavasaris.

Ir išgirdę ją anksti,
Žiedus ir gėles sapnuojam, -
Ir linksmumo apimti,
Mes su vyturiu dainuojam:

Būk sveikas, meilės laikas,
Tu mums duotas pumpuruotas,
Giedrink mūs jaunystės puotas
Čir vir vir pavasaris.



2012 m. vasario 20 d., pirmadienis

Užgavėnės





Brrr... Sušalome į ragą!
Bet žiema mums nebaisi!
Štai, kaitri ugnelė spraga.
Tuoj sušilsime visi!

O tada jai pasakysim:
-Žiema, nusibodai! Štiš!
Kai iš kiemo ją išvysim,
Greit pavasaris prašvis!


Vysim žiemą

Kas čia baldos į duris?
Atdarysit jas? Kuris?

Krebžt, langelin, paslapčia.
Blynais pavaišins gal čia?

Žvilgtelk. Oi! Tai bent baisus!
Krutina plačius pečius.

O už jo – visa svita
Laukia vaišių, – a ta ta...

Sese, blynus kepk greičiau!
Tiek svečių – dar nemačiau!

Pavaišint reik būtinai!
Duos gerumo, ar žinai?

O jei ne, – visur privers.
Nieks, kiemely, nesitvers...

Tai užeikit, – na greičiau!
Kampe šluotą pastačiau.

Ir, linksmai, visi šiandieną
Žiemą vysim lauk vis viena.


Renata Kuršytė – Lingė

2011 – Rietavas


PASAKA

Žiema, žiema, bėk iš kiemo

Seniai seniai didelio kalno papėdėje glaudėsi du maži kaimeliai - Pupinukų ir Žirniukų. Draugiškai gyveno, gražiai sutarė, viskuo dalijosi. Bet kartą ėmė ir susiginčijo. O nutiko štai kas.
Artėjo Užgavėnės. Pupinukai šiai šventei labai ruošėsi - šeimininkės prikepė kalnus gardžių blynų, o vaikiukai karpė, klijavo, lankstė labai gražias Užgavėnių kaukes. Ką veikė Pupinukų kaimelio tėčiai? Ogi krovė didelį didelį laužą - ruošėsi Morę deginti, žiemą lauk vyti. Žirniukų kaimelio gyventojai šaipėsi:
- Na ir keistuoliai! Kam vargti - žiema pati išeis...
- Neišeis!- sakė Pupinukai. - Žiemą reikia vyti.
- Nesąmonė,- nesutiko Žirniukai. - Tik laiką be reikalo gaištate!
Pupinukai į pašaipas nekreipė dėmesio - šoko aplink laužą, degino Morę ir iki soties prisikirto blynų. Jau kitos dienos rytą jų kaimelyje nutirpo sniegas ir pakvipo pavasariu...
O kas dėjosi Žirniukų kaimelyje? Žirniukai irgi laukė pavasario. Kas rytą atsikėlę jie žiūrėjo į dangų - ar neparskrenda vyturiukas, ar neparneša pavasario ant sparnelių? Bet iš dangaus leidosi didelės gražios snaigės - žiema nė nemanė pasiduoti. Žirniukai daugiau nesišaipė iš Užgavėnių šventės - suprato, kad žiemą reikia vyti, pati ji niekaip neišeis.
Kas vyko kalno papėdėje kitais metais! Abiejų kaimelių gyventojai Užgavėnes šventė kartu. Šeimininkėms net miltų pritrūko - tiek valgytojų susirinko prie garuojančių blynų! Visas kalnas ūžė nuo linksmybių, o linksmiausia buvo vaikeliams - jie šoko aplink milžinišką laužą ir dainavo: žiema, žiema, lauk iš kiemo!
Jau kitą rytą žiemos neliko nė kvapo. Pupinukai ir Žirniukai linksmai sveikino sugrįžtantį pavasarėlį.

Šaltinis: Žurnalas "Penki"

PASAKAITĖ

Užgavėnių pasaka

Kniaukas baigė doroti žuvies galvą ir sotus prausėsi prie Pikčiaus būdos. Pikčius gulėjo ir žiūrėjo, kaip Kniaukas švarinasi. "Gudrus tu netoliese tupėti, kai aš pririštas. Būčiau palaidas, nė iš tolo nesiartintum".
- Vargsti šuneli, - tarė Kniaukas. - Nemanyk, ir man ne pyragai. Šeimininkė nuo ryto iš trobos išvarė. Šiupinį verda, tai tokie kvapai sklinda, kad atsitraukti negalėjau, vis prie kojų glausčiausi, kol neapsikentusi lauk išvijo.
- Kam tas šiupinys? - paklausė Pikčius.
- Taigi Užgavėnės šiandien. Visi kiaurą dieną valgys, persirengę visokiom baidyklėm vieni pas kitus vaikščios, juokus krės, vandeniu laistysis. Prie kaimynų trobos nulėkęs buvau - ten blynais kvepia.
- Užgavėnės, - atsiduso Pikčius. - Vadinasi, pavasaris netoli.
- Jau kaip aš pavasario laukiu, - sumurkė Kniaukas. - Saulutė pašvies, atokaitoj pasišildysiu. O dabar - tai sninga, tai lyja.
Staiga blykstelėjo spindulėlis, atsimušė į užšalusią balutę ir pradingo. Paskui dar vienas. Ir dar...
- Matai? - paklausė Pikčius.
- Kas čia buvo? - nustebo Kniaukas. - Juk saulė po debesiu pasislėpusi.
Katinas apsidairė po kiemą, paskui netikėtai pašiqaušė nugarą ir sušnypštė, o Pikčius sustaugė ir nėrė į būdą.
Iš kluono išėjo kažkoks keistas baisuoklis. Visas murzinas, paišinas, pasišiaušęs, susivėlęs, nudriskusiais drabužiais. Ėjo sunkiai, atrodė senas ir pavargęs. Pamatęs kaladę netoli Pikčiaus būdos, atsisėdo.
- A, čia tu, - tarė Pikčius, lįsdamas iš būdos. - Nebijok, Kniaukai, tai Gavėnas. Jis tuos spindulius paleido.
- Taip, tai aš,- iš lėto prašneko Gavėnas, - Pavargau. Visą rytą kluone su More galynėjausi. Pavasarį jaučiu, o ta nelaboji pasiduoti nenori. Gal žmonės ją įveiks.
- Įveiks, įveiks, - suamsėjo Pikčius.- Kaimynų vaikai, mačiau, dar vakar jai laužą sukrovė.
- Laužas tai gerai, - atsakė Gavėnas. - Ji šilumos bijo.
- O ką tu kluone veiki? - pasiteiravo Kniaukas.
- Gyvenu ten. Nuo rudens. Kai tik žmonės javus suveža, pareinu ir aš. Padedu kulti, džiovinti, per žiemą aruodus saugau. O per UŽgavėnes susirenka morininkais persirengę žmonės ir mane išvaro. O Morę sudegina arba paskandina. Girdite? Jie jau ateina.
Į kiemą sugužėjo būrys persirengėlių. Pirmoji visur kaišiodama savo snapą žengė Gervė, paskui ją visalaik pešdamiesi ėjo Lašininis su Kanapiniu, mediniu dalgiu mosavo Giltinė, Čigonas vedėsi Arklį, siūlydamas jį mainyti, išsipusčiusi Raseinių Magdė dainavo prancūzišką dainelę, Velniukas paleido nuo grandinės Pikčių, Rudas Kudlotas puolė į kluoną ir išvilko ant akėčių pasodintą, šluota besišvaistančią Morę. Ubagėliai negaišdami patraukė į trobą kaulyti blynų, o paskui juos - ir visi kiti. Tik Ožys mynė ratus aplink Gavėną ir negalėjo atsistebėti:
- Na ir murzinas tu, brolau,tikras baidyklė. Reiks tave sniege išprausti.
Iš trobos dainuodami, klegėdami, laistydamiesi vandeniu išėjo pasisotinę persirengėliai ir ėmė dairytis, ką čia iškrėtus. Vieni apvertė šeimininko roges, kiti iškėlė vartus, o Velniukas pagavo gaidį ir apvožė po kubilu. Ožys garsiai sumekeno:
- Vaaarom Gavėėėną!
- Varom! Varom! - atsiliepė kiti ir subėgo prie kaladės.
Gavėnas iš lėto atsistojo, apsidairė ir žengė vartų link. Giltinė stengėsi suduoti jam savo dalgiu, Raseinių Magdė, Velniukas ir Čigonas mėgino laistyti vandeniu, bet Ožys, Gervė ir Arklys jį gynė.
- Negalima skriausti Gavėno,- giedojo gervė. - Jį gražiuoju išprašyti reikia.
Pikčius, visą šurmulį pratūnojęs būdoje, neištvėrė ir smalsumo genamas puolė persirengėliams iš paskos.
O persirengėliai keliavo iš kiemo į kiemą, visur krėsdami eibes, reikalaudami blynų, riestainių ar šiaip gardėsių, vijo Gavėną, neleisdami jam nieko pikto daryti. Viename kieme įvertė jį į pusnį, paskui įsodino į karutį ir toliau jau vežte vežiojo. Visą dieną Lašininis pešėsi su Kanapinių, Morė šluotražiu gynėsi nuo ją puolančių, laistančių vandeniu, čigonai stengėsi ką nors nugvelbti, Gervė - pieną palieti, visi šoko, dainavo ir valgė, valgė.
O temstant karutį su Gavėnu nuvežė į pamiškę ir išvertė. Gavėnas persivertė per galvą ir dingo pusnyje.
- Išvarėm Gavėną, išvarėm! - sušuko Arklys.- Laikas Morę deginti.
Visi nuskubėjo atgal, į kaimą, kur buvo sukrautas laužas.
Nusilakstęs Pikčius atsitūpė prie pusnies. Jis buvo sotus. Teko jam blynų, riestainių, šiupinio. Namo nesinorėjo, žinojo, kad parbėgusį tuoj pririš, todėl tupėjo ir galvojo, kur dingo Gavėnas.
Staiga pusnis sujudėjo. Pikčius pašoko, pastatė ausis ir sucypė. Iš sniego lėtai išlindo jaunas ir gražus vyras.
- Nebijokit, tai aš, Gavėnas. - tarė jis šuniui. - Persiverčiau per galvą ir pasidariau jaunas.
- Kur tu dabar dėsies?
- Eisiu į laukus, padėsiu žiemkentėliams pabusti, auginsiu juos, saugosiu. Juk pavasaris čia pat. Greitai sėja, saugosiu ir vasarojų. O rudenį sugrįšiu su nauju derliumi. Lik sveikas!
Pikčius pavizgino uodegą nueinančiam Gavėnui ir lėtai nusliūkino namo. Eidamas prie kaimynų kiemo pamatė ant laužo deginamą Morę.
Žiema tikrai baigiasi.

Pasakaitę sekė teta Sigita.

Užgavėnės

Dar pabraidykime po purų sniegą,
Pakol pavasaris čia neatbėgo.
Padėkim nusirengt žiemai sermėgą -
Dar pabraidykime po purų sniegą...
Kai grįšime namo - iškepsiu blynų,
O tu - mudviem paruoši karšto vyno.
Dar pabraidykime po purų sniegą,
Pakol pavasaris čia neatbėgo.


2010-02-16 10:06:59
Eiliuotoja

Užgavėnės

Ak, šiais laikais
Čigonais persirengę –
Tinginiai:
Jie be skarų
Spalvotų,
Be plačių sijonų,
Be Užgavėnių
Kaukių beldžias
Į duris...
Jie nori blynų
Ir kavos,
O krepšiuose jų
Snaudžia mandarinai.


2006-03-01 09:17:26
Cherry

Šaltinis: www.žaliažolė.lt

***
Mes vargšeliai lalauninkai
Visų nuskriaustieji,
Norim blynų lašinių
Tik neturim daug taukų.

***

Mes čigonai Lietuvos,
Norim blynų ir kavos,'
Mes čigonai iš Poltavos,
Norim blynų ir kakavos.

***

Šeimininkės nesupykit
Ir su šluota nevarykit.
Jeigu blynai nemaišyti,
Prašom pinigus krapštyti.

***

Čigonėliui duos, duos,
Prisirišę prie tvoros.
Už avelių vogimą,
Už žąselės pjovimą.

***

Čigonėliui duos duos,
Prisirišę prie tvoros.
Už viščiukų vogimą,
Už ančiukų smaugimą.

***
Čigonėlis žąsį pjovė,
Čigonėlė nusispjovė.
Čigonėlis juką virė,
Čigonėlė juoku mirė.

***

Šokinėjo velnias,
Pasiraitęs kelnes.
Kelnių timpos nutrūko,
Velnio kelnės nusmuko.

***

Aš užgimiau siratėle
Ir paaugau ubagėle,
Einu per svietą vargdama,
Visus šunis lodydama.
Kojas naginėmis aunu,
Kartais ir batus įgaunu.
Kai niekas niekur nemato,
Turiu gerą aš sveikatą.
Kai tiktai ką sutinku,
Tuojau raišti įninku.

***

Aš vargšelė ubagėlė,
Viso svieto vargdienėlė.
Einu per gryčias verkdama,
Visus šunis lodydama.

***

Šalta žiema šalin aina (2k.),
Šalta žiema šalin aina (2k.),

Jau pavasaris ataina (2k.).
Jau pavasaris ataina (2k.).

Šėmi jauteliai bauboja (2k.),
Avinėliai arcavoja (2k.) .

Pasijungsiu šėmus jaučius (2k.) ,
Aisiu artų malynėlia (2k.) .

Sėsiu kviečius ir rugelius (2k.),
A pasėjįs - apakėsiu (2k.).

(Ukmergės raj. Leliūnai).

***
Trejinė sutartinė

Čiuž čiužela,
Vež vežela.
Geras kelias, čiūto,
Blogas arklys, čiūto.

***

Čiuž čiužela,
Vež vežela.
Čiužela vežela važinės,
Mūsų lineliai užderės.

***

O tai arklys

O tai arklys (2k.),
O tai geras arkly s(2k.).
Kanopėlėm (2k.)
Visų kelių dai razmušė (2k.).
Uodegėli (2k.)
Visų kelių dai nušlavė (2k.).
Ė auselėm (2k.)
Visas paukštes jau suklausė (2k.) .
Ė akelėm (2k.)
Danguj žvaigždes jau suskaitė (2k.).
(Adutiškis).

***


Sunku ubagui gyventi ant svieta,
Bo jam un žemės gulieti kieta.
Nuog vienų blusų užmigt negaliu,
Ar beiškęsiu nebžinau kadu.
Jau treti metai, kaip vyras serga,
Oi, kokį turiu aš dabar vargą.
Turiu penkis vaikus aš pati šešta,
Jei nevierijai aš turiu raštą.
Ubagui duosi biednas nebūsi,
Su sava vaikais gražiai gyvensi,
Neduokit duonos, bo ištrupinsiu,
Nebuokit kruopų, bo išbarstysiu.
Duokit lašinių didelį šmotą,
Gausit nuog Dieva didelį zaplotą.
Mačiau ant aukštą yr pkabinta,
Ir dėl ubagų yra paskirta.
Jeigu iš tavi lašinių negausiu,
Eisiu pas tavi jaujų uždegsiu.



***

Aš užgimio ubagėlis

Aš užgimio ubagėlis
ir užaugo prasčiokėlis.
Ainu par svietą verkdamas,
Geradėjus garbindamas.

Trečis kiemas nuo pat gala
Davė duonas ir rasalą,
O kaip paprašio bulbyčių,
Liepė aiti per ulyčio.

Kas duos duonos - dikavosiu,
Kas duos sūrio - išlojosiu,
Kas lašinių čielo šmoto,
Tas gaus pas Dievo zaploto.
(Panevėžio raj. Naujamiestis).



 


***

 
Vai du bernai
ožį pjovė.
Ožį pjovė.
Ožį pjovė.
Bus du skvernai
ir rankovė.
Ir rankovė.
Cha-cha-cha! 
Vai du bernai
ožį lupo.
Ožį lupo.
Ožį lupo.
Girių varnai
juos užklupo.
Juos užklupo.
Cha-cha-cha!



***


Vai dvi mergi
gaidį pešė.
Gaidį pešė.
Gaidį pešė.
– Vai ar sergi? –
manęs prašė.
Manęs prašė.
Cha-cha-cha! 
Vai dvi mergi
vaikio laukė.
Vaikio laukė.
Vaikio laukė.
Tas „Ko verki?“
dainą traukė.
Dainą traukė.
Cha-cha-cha! 
 


***


Našlaitėli našlaitėli,
ką mali, ką plauni?
Šautuvėli šautuvėli,
nieko nenušauni!
Ačiū mum už pasakas!
Ačiū jum už pasukas!
– Margi, nagi! –
– Negi vagį?
– Ne: melagį. –
 
 

***


Jima – hoho! – jima–jima,
Jima-jima-jima-jima.
Pjudo – oho! – pjudo-pjudo,
pjudo–pjudo.
Cha-cha-cha!
Jau įšokom į vežimą.
Sūdo-sūdo-sūdo-sūdo!
Likome sveiki abudu.
Mudu–mudu.
Cha-cha-cha!


Ėja žyds par miesto
(Užgavėnių ratelis)

Ėja žyds par miesto,
Ėja žyds par miesto,
Oi vei bumbel bumbel,
Ėja žyds par miesto.

Neš kromelį ont pečių,
Neš kromelį ont pečių
Oi vei bumbel bumbel,
Neš kromelį ont pečių.

Žyda barzda užriesta,
Žyda barzda užriesta,
Joja žyds ant ožkos.
Ožka žydo numetė.
Ir kromelį išbarste.
Žyds ožko suriše.
Žyds ožko pjove.
Žyda ožka bliove.
(Baisogala).

***
Vai tu žirgeli

Vai tu žirgeli,
Tu ristuonėli,

Išvežk tu mani
Čiužan šonelin.

Aš pastacysiu
Naujon stonelėn,

Dai aš apdingsiu
Šilkų gūneli,

Dai aš pašersiu
Žaliais dobilais,

Aš pagirdysiu
Šaltu vandeniu.

(Ignalinos raj. Ryžiškės km.)

***

Meškutė
(Užgavėnių žaidimas)

Šokam, šokam mes meškutę,
Meška šoka, kudlos dulka,
Kadnešoktų - nedulkėt.
Uch uch uhc uch,
Uch uch uch uch...

Paaiškinimas. Dainuojant melodiją, visi sunkiais meškos žingsniais eina ratu. Paskui pasisuka pro kurį nors petį į priešingą pusę ir, dainuodami tą patį tekstą, vėl eina ratu.
Ožka
(Užgavėnių žaidimas)

Bėga ožka per mišką,
Bebėgdama suklupa,
Vienas ragas kėpso,
Visi vaikai vėpso,
O jūs vaikai nevėpsokit,
Paskui dėdę šokinėkit.
O jūs vaikai nevėpsokit,
Paskui dėdę šokinėkit.

Paaiškinimas. Visi eina rateliu, "dėdė" stovi vidury. Dainuojant "O jūs, vaikai..." dėdė ima rodyti kokius nors judesius, o vaikai turi jį pamėgdžioti.


SPĖJIMAI PAGAL UŽGAVĖNIŲ ORĄ

Jei Užgavėnių dieną saulėta – pavasarį reikia anksti sėti (Plungė);
Jei Užgavėnių dieną sulauki kritulių – tais metai gerai augs javai, nežiūrint kur juos pasėsi (Žemaičių Kalvarija);
Jei per Užgavėnes sausa – sėjos metu reikia būti atsargiam.

UŽGAVĖNIŲ BURTAI, ŽAIDIMAI (Šilalės rajonas)

Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią – žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsuka jas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliečia lėkštę su žiedu – po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku – liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis – gali tikėtis mirties.
Šilalės rajono Nevočių kaime iki šiol žinomas toks Užgavėnių burtas:
Per Užgavėnes suskinamos vyšnių šakelės, jos atitinkamai pažymimos ir pamerkiamos į vandenį. Tas, kurio suskintos šakelės iki Velykų pražįsta, greitai ištekės arba ves. To, kurio tik lapeliai išsiskleis, tais metais sau poros dar neras. Liūdniausia bus tam, kurio šakelės, sukrovusios žiedus, Velykų rytą juos numes.
Šilalės rajono Kiaukų kaime Užgavėnių vakare kambaryje į eilę sudedamos įvairių žmonių klumpės. Po to paskutinė klumpė keliama į priekį tol, kol viena klumpė išeina pro duris. Sakoma: tas, kieno klumpė „išėjo pro duris“, Velykų nebesulauks.
Per Užgavėnes reikia nuo kalniuko važinėtis. Tikima, kad tas, kuris per Užgavėnes iškrenta iš rogių, sniege išsivolioja, žemei padeda iš pašalo išsivaduoti.
Per Užgavėnes įprasta laistytis vandeniu – nuo seno manyta, kad taip galima pagreitinti pavasarį ir žemės atgimimą.

http://www.balsiai.org/naujienos/uzgavenes-kaip-jas-svenciame-ir-kokios-yra-islikusios-tradicijos-3183.html

Kaukės spalvinimui online

 Užgavėnės Lietuvoje ir užsienyje

Kepame blynus online