Intelekto sutrikimas pažeidžia natūralią žmogaus raidą, pažintinių procesų, kalbos vystymąsi. Vaiko negalias reikia mokytis apeiti, arba ugdant vaiką remtis jo stipriosiomis pusėmis. O sutrikusio intelekto vaiko galia yra jo jausmai, ne tik nesutrikę, bet ir ypatingai ryškūs, akivaizdūs. Todėl meninė jausmų kalba gali padėti įveikti kalbos, bendravimo ir saviraiškos barjerus.
Kūrybiškumas iš esmės nepriklauso nuo intelekto. Faktai ir tyrimo duomenys rodo, kad aukštas intelektas dar nenulemia kūrybiškumo, o žemo ir vidutinio intelekto individas gali būti kūrybingas, ypač meno srityje.
Menas yra pati universaliausia kalba, kai žmonės jausmais suvokia vieni kitus, o meninė kūryba, skatindama žmogaus saviraišką, ne tik ugdo asmenybę, bet ir padeda integruotis ir adaptuotis visuomenėje, lavina tarpusavio bendravimo įgūdžius. Kiekvienas vaikas, tiek sveikas, tiek neįgalus meninėje veikloje išgyvena teigiamas emocijas. Meninė išraiška gali tapti universalia komunikacijos priemone ir sveikiems ir įvairių negalių kamuojamiems vaikams: muzikos garsai, tembras, linijų ir spalvų deriniai, judesys ir kūno gestai sugeba išsakyti daugiau už tradiciškai tariamą žodį.
Viena sutrikusio intelekto vaikų stiprybė – emocijos. Būtent emocinis poveikis laikomas pagrindine sutrikusio intelekto asmenų gebėjimų ugdymo priemone (Aleksienė,2001;4). Todėl emocinių išgyvenimų sritį reikia visaip plėtoti ir vystyti, bei remtis emocijomis ugdymo metu.
Sutrikusio intelekto vaikai greičiau atkreipia dėmesį į daiktus, ryškiai išsiskiriančius iš aplinkos savo spalva, forma, garsais ir kt. Sutrikusio intelekto, sulėtėjusios raidos vaikai neturi noro spontaniškai, natūraliai pažinti pasaulį, natūralios motyvacijos išmokti ką nors nauja. O meninė veikla labai naudinga sužadinant pažinimo norą, susidomėjimą, nes ji spalvinga, įdomi ir žaisminga.
A.Vilkienė atskleidžia tris kūrybiškumo etapus: kopijavimas, imitavimas ir
improvizacija (A. Vilkienė,2003: 66).
Kūrybiškumo etapai
1. Kopijavimas
2. Imitavimas
3. Improvizacija
Kopijavimo etape ugdytinis stebi pedagogą ar grupės draugus ir tiksliai pakartoja jų veiksmus. Labai svarbu, kad kopijavimo etape informacija būtų artima ugdytinio išgyvenimas ir patirčiai. Vaikai turintys didesnius specialiuosius poreikius ikimokykliniame amžiuje praeina tik šį – kopijavimo etapą. Dirbdama su kopijavimo etapą pasiekusiu ugdytiniu, stengiuosi vaizdingai ir konkrečiai pateikti informaciją, priartinti ją prie vaiko patirties. Kartu atliekame judesius pagal muziką, dainos žodžius. Jei vaikas pats atlikti negeba, padedu jam fiziškai – atlieku judesiuos jo rankomis. Kartais reikia vaiką tik priliesti prie rankų ir jis imasi pats kopijuoti .
Pvz. Dainelių, ketureilių, žaidimų su judesiais tekstas atitinka grupėje aptariamą temą, apie konkrečius personažus. Jei grupėje nagrinėjama tema paukščiai, klausomės dainelių ar ketureilių apie paukštelius, paukštelių pamėgdžiojimų, atliekame žaidimus su judesiais apie paukštelius.
Kūrybiškumo ugdymui parenku kūrinius, atspindinčius situaciją „čia ir dabar“, skatinu imitavimo reakcijas, garsų, skiemenų, žodžių tarimą.
Imitavimo etapas . Imitavimo reakcijų įvaldymas labai svarbus kūrybiškumo ugdymo procese. Imitavimo etapui būdinga, kad ugdytinis tikslia imituoja pedagogo ar grupės draugų judesius, išreikšdamas savo emocijas. Tik įveikęs imitavimo etapą, vaikas imsis savarankiškos kūrybinės veiklos. Su imitavimo etapą pasiekusiais vaikais dėliojame įvairias mozaikas, statome statinius iš kaladėlių, maitiname lėlytes ar gyvūnėlius, parinkdami jiems indus pagal spalvą, dydį. „Gaudome“ personifikuotus garsus (bitė – zzzzz, vėjas – ššššš).
Improvizacijos etapas. Šį etapą pasiekia ne visi ikimokyklinio amžiaus sutrikusios raidos vaikai. Tačiau yra vaikų, kurie labai mėgsta kurti istorijas. Pvz. Vienas berniukas dažnai pasakoja nebūtas istorijas, kaip jis skrido lėktuvu, plaukė laivu, kaip ėjo medžioti. Kartais net sunku atsirinkti, kas yra tikras įvykis, o kas jo prasimanymas. X mergaitė mėgsta įsijausti į mokytojos vaidmenį – moko lėles, grupės draugą. Tuo metu pasikeičia jos elgesys, mimika, gestai, viso kūno judesiai.
Iš normalios raidos vaikų tikimasi kūrybiškumo ir vaizduotės, siekiant meninio – estetinio rezultato bei savarankiškumo. Tuo tarpu sutrikusio intelekto ar sulėtėjusios raidos vaikų kūrybiškumo ugdymo procese akcentuojama bendravimo, emocinės raiškos, saviraiškos ir savivokos plėtros, siekiant kartu su ugdytojo pagalba peržengti artimiausią vystymosi slenkstį.
Sutrikusio intelekto vaikų veikos ir gebėjimų ypatumai meno srityse
Piešimo ir tapymo užsiėmimai ypač svarbūs regimajam suvokimui ir bendravimui lavinti. Piešimas ir tapymas suteikia galimybę reikšti emocijas, plėsti regimuosius vaizdinius. Kaip pedagogas gali padėti lavinti kūrybiškumą:
• sudaryti sąlygas kurti, t.y. suteikti išgyvenimų bei priemonių, padedančių tuos išgyvenimus perteikti. Kaip tai darau individualių užsiėmimų metu. Pirmiausia pateikiu vaikui objektą, kurį ištyrinėjame visais pojūčiais – liečiame paviršių, tyrinėjame koks jis – kietas ar minkštas, lygus ar grublėtas, šiltas at vėsus. Tada paruošiu aplinką taip, kad jis aplink save matytų įvairias spalvas, įvairias piešimo priemones ir turėtų galimybę jas pasirinkti. Vaikams su judėjimo ir padėties ar intelekto sutrikimais piešimui labiau tinka vaškinės kreidelės ar stori flomasteriai. Piešiant šiomis priemonėmis reikia mažiausiai fizinių ir protinių įgūdžių. Vaikams su mažesne negalia tinka ir spalvoti pieštukai, akvarelė. Parinkdama piešimo priemones siekiu, kad jos stimuliuotų jau turimus motorikos įgūdžius ir skatintų lavinti naujus.
• skirti pakankamai dėmesio piešiniui, priimti jį kaip „pranešimą“. Daugeliui vaikų su vidutine ar didele negalia piešiniai kartu su kūno kalba yra vieninteliai jų išraiškos būdai. Vertindami vaikų su negalia piešinius svarbiau vertinti ne estetinį rezultatą, bet patį piešimo procesą, kuris padeda vaikui vystytis, bendrauti, lavinti įgūdžius. Piešinys gali būti visiškai į nieką nepanašus. Svarbu, kaip pats vaikas įvardina savo piešinį. Vaikas gali neturėti įgūdžių ar galimybių nupiešti taip, kad piešinys būtų panašus į kažkokį tai daiktą. Bet, jei vaikas pavadina savo keverzonę, jis parodo tiesioginę sąsają tarp minties ir popieriuje paliktos žymės.
• taip, suvokdama vaiko galimybes, pritaikydama aplinką ir metodus, įvertindama vaiko pastangas, siekiu optimalių rezultatų.
Muzika yra motorinio aktyvumo ir geros nuotaikos šaltinis. Muzikuojant, klausantis muzikos ugdoma valia ir emocijos, formuojami ir turtinami estetiniai jausmai ir vaizdiniai. Individualių korekcinių užsiėmimų metu naudoju muziką ritmo pajautimui, savo kūno pažinimui, atsipalaidavimui. Užsiėmimų metu, dainuodama daineles, ketureilius taikausi prie situacijos ir visada esu pasirengusi improvizuoti, žaisti garsais, tonais, balso tembru, jei tik pastebiu, kad vaikas nustoja domėtis veikla.
Sutrikusio intelekto ir sulėtėjusios psichinės raidos vaikų savivoka ir sąvojo „aš“ suvokimas yra labai ribotas, dažnai neišsivystęs. Savivoką ikimokykliniame amžiuje apibrėžiame kaip bendrą kūno suvokimą. Individualių užsiėmimų metu skatinu norą naudotis savo kūnu, ieškoti įvairių judėjimo ir savo galimybių išbandymo būdų. Ir pagrindinį dėmesį skiriame mokymui pažinti savo kūną: stebime save veidrodyje, liečiame savo veido dalis, piešiame ant veidrodžio. Taip pat įvairių žaidimų metu išbandome savo kūno galimybes – kiek galime pasisukti, kiek galime pasiekti rankomis, kokius pojūčius galime patirti oda (šiluma, šaltis, švelnūs ir šiurkštūs paviršiai). Norėdama padėti vaikui suvokti ir išreikšti save, lavinu įgūdžius susijusius su pagalba sau. Vaikui reikia padėti suvokti, kiek jis gali pats, o kur jau reikia pagalbos. Svarbu turėti kantrybės ir išlaukti momento, kai vaikas pats susidoros su jam patikėta užduotimi.
Savo darbe naudoju šiuos kūrybiškumo ugdymo metodus:
• probleminis pokalbis pagal situaciją,
• stebėjimas,
• eksperimentas,
• tiriamasis pokalbis.
Organizuodama vaikų veiklą, laikausi kelių principų:
• veikla turi būti prasminga - per ją vaikas pažįsta pasaulį;
• veikla turi skatinti vaiko vaizduotę ir kūrybingumą;
• veikla turi lavinti vaiko pojūčius, per ją jis susipažįsta su pačiomis įvairiausiomis medžiagomis ir mokosi kūrybiškai iš jų kurti;
• veikla turi lavinti smulkiąją motoriką.
Pateikiu keletą kūrybiškumą ir saviraišką ugdančių užduočių – pratimų, kuriuos naudoju savo darbe. Užduotyse vyrauja žaidybiniai elementai, o tai labai pagyvina mokymą bei sužadina norą kurti pačiam.
Girdimojo suvokimo lavinimui:
„Kieno garsas“, „Išgaukime garsus“ – mokomės skirti aplinkos garsus, atkreipti į juos dėmesį. Vaikai gauna lazdeles ir belsdami į įvairius paviršius, klauso jų skleidžiamų garsų. Vėliau vaikai užsimerkia, garsus išgaunu aš, o vaikai spėja, kuris daiktas skleidžia šį garsą. Dar vėliau klausome kompiuteriniuose žaidimuose ir pateiktyse įvairius garsus ir spėjame. Kūrybiškumas – vaikai patys ieško garsų, nusprendžia, kieno garsą nori išgauti.
„Sugauk“, „Gėlytės šoka“ – Vaikai klauso mano tariamų garsų ir, išgirdę reikiamą personifikuotą garsą (bitė, vabalas, lietus, vėjas), atitinkamai į jį reaguoja (suploja, „šokdina“ gėlytes).
Vaikų kūrybiškumui lavinti labai tinka ir
pirštukiniai žaidimai. Pirštukiniai žaidimai yra puiki meninės išraiškos forma, tuo pačiu lavinanti vaikų smulkiąją motoriką. Aktyvesni ratelio žaidimai įjungia ir stambesnę motoriką, lavina vaiko muzikalumą, supažindina su tautosaka. Žaidimai parenkami atsižvelgiant į metų laiką, šventes, kurioms yra ruošiamasi, atspindi gyvenimą viduje ir už lango. Išraiškingus judesius vaikai ne tik mėgdžioja, bet ir išgyvena tarsi gyvus vaizdus. Žaisdami vaikai patiria džiaugsmą, lavėja rankų judesiai, kalba.
Pasakų skaitymas ir inscenizavimas. Pasaka ugdo vaikų vaizduotę, turtina kalbą, skatina emocinį vystymąsi. Pasaka ne tik skaitoma, bet ir iliustruojama paveikslėliais, pateikiama pateiktyse, su judesiu. Kartais pervardiju veikėjus, juos pakeisdama pačių vaikų vardais. Tada vaiko susidomėjimas pasaka išauga. Pasakos trumpos, perteikiamos trumpais sakinukais, kad vaikai gebėtų ją suvokti. Vienai savaitei skiriama viena pasakėlė ar eilėraštis. Tai suteikia jiems vidinės ramybės jausmą ir galimybę įsijausti į pasakų vaizdinius. Pasikartojimų išgyvenimas – natūralus vaiko poreikis, ypač reikalingas sulėtėjusios raidos vaikams. Vaikų būtinai prašoma atsakyti į klausimus, siūloma patiems atpasakoti pasaką pagal paveikslėlius, pateiktis. Pasakos ugdo sakytinę kalbą ir yra neatsiejama kūrybiškumo ugdymo dalis.
Gebėjimas atpažinti daiktus.
“Stebuklingas maišelis” – į maišelį sudedami įvairūs, gerai pažįstami daiktai. Vaikai apčiuopomis tyrinėja daiktus ir spėja kas tai.
“Atspėk, kas tai” – gerai žinomų daiktų detalės piešinėliuose. Vaikai turi atspėti koks tai daiktas.
“Apie ką kalbu?” – apibūdinamas daiktas, o vaikai spėja koks tai daiktas. Pvz. “Piktas, pilkas, baisus … “(vilkas).
Gebėjimas atpažinti praleistas detales:
„Ko trūksta?“ – pateikiami paveikslėliai, piešiniai kuriuose trūksta kurios nors detalės (šuniukui trūksta akies, uodegos, mergaitei trūksta rankos ir pan.). jei vaikas nesupranta užduoties, parodomas pilnas piešinys. Po pauzės vėl parodomas nepilnas piešinys.
Paveikslėliai, kuriuose iškirpta dalis piešinio. Apačioje trys tinkamos detalės. Reikia pasirinkti trūkstamą detalę.
Gebėjimas apibendrinti.
(Ši užduotis tinkama vyresnio amžiaus vaikams).
Pateikiami daiktai, piešiniai, paveikslėliai, nuotraukos – agurkas, morka, pomidoras. Klausimai: kuo panašūs? kur auga? kaip galima pavadinti vienu žodžiu?
Tai tik dalis mano darbe naudojamų žaidimų ir užduočių, skatinančių kūrybiškumą. Lavindama sutrikusias vaiko funkcijas, mokau jį geriau pažinti jį supančią aplinką ir sudarau prielaidas jo kūrybiškumui augti. Taip pat stengiuosi ugdyti kūrybingos asmenybės bruožus - žaismingą nuostatą dirbant – darbas ne tik dėl rezultato, bet ir dėl proceso, pramogos; pasitikėjimą savo jėgomis, teigiamą savęs vertinimą; smalsumą, bendras intelektinis aktyvumą.
Apibendrinant galima teigti, kad dirbant su specialiųjų poreikių vaikais labai svarbu įvertinti jų individualias galimybes dalyvauti meninėje veikloje, taip pat jų specifinius poreikius šiai veiklai. Tačiau nepriklausomai nuo individualių gebėjimų ir raidos ypatumų, meninė veikla yra ypatinga tuo, jog visi gali dalyvauti. Skirtingos užduotys, pritaikytos, atsižvelgiant į individualius poreikius ir gebėjimus, suteikia galimybę kiekvienam pajusti sėkmę.
Autorius © Jūratė Kaupienė
Naudota literatūra:
1. Aleksinė V. Nežymiai sutrikusio intelekto vaikų bendrųjų gebėjimų ugdymas. Mokslinės praktinės konferencijos pranešimų medžiaga. Vilnius, LAMUC, 2002. 7-16p.
2. Aleksinė V. Muzikos terapijos metodas ugdant neįgaliuosius vaikus. Žvirblių takas, 1998 Nr3 p. 43-50
3. Ališauskas A. Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo (si) poreikių pažinimas ir įvertinimas. Specialiojo ugdymo pagrindai. Šiauliai; Šiaulių universiteto leidykla, 2003, 226 p.
4. „Sutrikusios raidos vaikų ikimokyklinio ugdymo gairės“, Ivoškuvienė R., Kaffemanienė I. 2003
