Tai kitos mano darbo savaitės tema. Ką aš pasiūlysiu savo vaikams darželyje?
Zylutė
Tai sniego pripustė,
Tai privertė kalnus.
Atskrido zylutė
Man tiesiai į delnus.
- Daugiau negaliu jau
Nei skristi, nei kilti,
Apsaugok nuo vėjų
Ir leiski sušilti.
Paglosčiau zylutę
Ir šildžiau kvapu:
-Ar jau pailsėjai?
Ar jau nešiurpu?
Jei vėl bus tau šalta,
Atskrisk, dievaži,
Apsaugos nuo vėjo
Delniukai maži.
/Z. Gaižauskaitė/
Girios abėcėlė
Zyle, zylele, žvirbliuko kaimyne,
Zyle, nerasi grūdelių pusnyne.
Zyle, zylele, nuo sniego žila,
Zylėms grūdelių pilna lesykla.
/A. Matutis/
Pasakėlė - Dar Ne Pabaiga. Šaltis
Pirštukinis žaidimas
Žvirbleliai
Tra lia lia, tra lia lia- piršteliai sveikinasi
Šoka žvirblis su zyle. šokdynė
Trepu trept kojele, pakaitomis po vieną pirštuką beldžia į stalą
Krypu krypt galvele. Nulenkti riešai kraipomi į šalis
Šoka žvirblis su zyle
Tra lia lia, tra lia lia.
/I. Laužikas/
Mįslės
Pusiau juoda, pusiau balta ant berželio šakos tarška. ( Šarka)
Margaspalvis, nedidukas, kas jis toks, tasai meistriukas? ( Genys)
Akys kaip ratai, o saulės nemato. (Pelėda)
Patarlės ir priežodžiai
Geriau žvirblis rankoj, negu briedis girioj.
Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta.
Ankstyva varnelė dantis rakinėja, vėlyva varnelė – akis krapštinėja.
Blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia.
Užduotys
Užduotis erdviniams ryšiams nustatyti
Paukščio atpažinimas pagal aprašymą
Mažas paukštelis geltonu pilvuku ir mėlyna galvyte. Labai mėgsta lašinukus ir saulėgražas.
Didokas paukštis, kuris dieną miega ir medžioja naktį. Labai mėgsta peles. Jis sako u-hu u-hu.
Veiksmų taikymas objektui
Ką daro paukštis (skrenda, lesa, suka lizdą, gieda, čiulba).
Objekto taikymas veiksmui
Čiulba, suka lizdą, deda kiaušinius, lesa vabzdžius. Kas?
Turi snapą, sparnus, plunksnas. Kas?
Apibendrinimas
Zylė turi snapą, sparnus, plunksnas. Ji yra paukštis.
Pelėda taip pat turi sparnus, snapą, plunksnas ir deda kiaušinius. Pelėda yra paukštis.
Visi, kas turi snapą, plunksnas, sparnus ir deda kiaušinius yra paukščiai.
Pelėda, sniegena, zylė, varna yra paukščiai.
Pelėda, zylė, žvirblis, varna žiemą niekur neišskrenda. Jie yra žiemojantys paukščiai.
Nuspalvinkit paukštelį ir paukštelio raidelę P:
O čia nuoroda į žaidimą, susijusį su paukščiais. Namuose galite kartu pažaisti, žaisdami aptarti, kaip papuošite pasakų paukštį.
Pasakų paukštis
http://zaidimai.mama.lt/gyvuneliai/-571
Pasaka
Kėkštas ir šarka
Sykį kėkštas iškeliavo į Prūsus ir sutiko ten šarką. Juodu labai susidraugavo. Šarka vedžioja kėkštą po visus Prūsus ir vis rodo: čia pilis, čia miestas, čia dvaras, čia palivarkas — lyg visa tai būtų jos! Kėkštas atsidžiaugti negali, kad su tokia ponia susipažino. Tiktai valgyti ponia mažokai beturinti, stačiai badmiriauti gaunanti, betgi dideli ponai daug nė nevalgo.
Į pavasarį kėkštas ėmė galvoti apie namus. Pačiam visą žiemą Prūsuose svečiavusis, reikia šarką į Vidžemę pasikviesti. Šarka net pašoko — jai labai patinką po svečias šalis keliauti. Į Vidžemę juodu atsidangino per pat sodų žydėjimą. Šarka negali kėkštui atsidėkoti, kad ją atvedė į tokią gražią šalį, kur tiek pievų, miškų ir laukų. Tas tai taip, bet netrukus visuose laukuose ėmė javus kirsti. Šarka išsigando ir šaukia:
Kėkšte, kėkšte, javus kerta! Kėkštas atsiliepia:
Nieko, sustatys į gubas, bus lengviau lesti.
Neilgai laukus, ateina kūlimo metas, gubas ima vežti iš laukų, ir šarka vėl šaukia:
Kėkšte, kėkšte, gubas veža! Kėkštas atsiliepia:
Tegul veža, pabiros juk rugienose lieka.
Bet va atkriuksi kiaulės ir ima ėsti tas pabiras. Šarka išsigandusi rėkia:
Kėkšte, kėkšte, kiaulės visas pabiras suės! Kėkštas ramiai atsako:
Tegul ėda, žiemą mes šen ten po grūdelį prisilasiosim.
Tada šarka papyko ir lekia pas kitus paukščius skųstis: ją, tokią ponią, kėkštas apgavęs, atvedęs iš turtingų Prūsų į tokį bado kampą. Ten jos dvaras, ten jos palivarkas, valgyk, ką nori, gerk, ką nori! O čia kas? Juoda duona, ir tos neduoda!
Paukščiai sušaukė teismą: strazdą pirmininku, kranklį ir varną tarėjais, teterviną raštvedžiu. Varna tik vieną žodį težinojo: „Kart, kart!” Kaip mokėjo, taip ir rėkė. Kranklys drūtu balsu pritarė: „Griebt, griebt!” Tetervinas, apykurtis būdamas, nė nesusigaudė dorai, ką jie šneka, tik įsiteikiamai niurnėjo:
— Bus gerai, bus gerai, bus gerai! O strazdas pasakė:
— Taip nebus gerai! Negi dėl tokios pagyrūnės karsime dorą Vidžemės vyrą! Va kaip mes nuspręsim: šarka ir žiemą tegul lieka Vidžemėje — tegul pripranta prie mūsų šalčių ir užmiršta savo pagyras. O kėkštą kasmet prieš šalčius vysim į svečias Šalis — tegul išmoksta gerus draugus pasirinkti.
Taip ir ligi šios dienos tebėra.
Sako, kėkštui mokslas į gerą išėjo, o šarka—kas gi ją išmokys! Kokia buvo, tokia ir liko!
/Lietuvių liaudies pasaka/
Zylutė
Tai sniego pripustė,
Tai privertė kalnus.
Atskrido zylutė
Man tiesiai į delnus.
- Daugiau negaliu jau
Nei skristi, nei kilti,
Apsaugok nuo vėjų
Ir leiski sušilti.
Paglosčiau zylutę
Ir šildžiau kvapu:
-Ar jau pailsėjai?
Ar jau nešiurpu?
Jei vėl bus tau šalta,
Atskrisk, dievaži,
Apsaugos nuo vėjo
Delniukai maži.
/Z. Gaižauskaitė/
Girios abėcėlė
Zyle, zylele, žvirbliuko kaimyne,
Zyle, nerasi grūdelių pusnyne.
Zyle, zylele, nuo sniego žila,
Zylėms grūdelių pilna lesykla.
/A. Matutis/
Pasakėlė - Dar Ne Pabaiga. Šaltis
Pirštukinis žaidimas
Žvirbleliai
Tra lia lia, tra lia lia- piršteliai sveikinasi
Šoka žvirblis su zyle. šokdynė
Trepu trept kojele, pakaitomis po vieną pirštuką beldžia į stalą
Krypu krypt galvele. Nulenkti riešai kraipomi į šalis
Šoka žvirblis su zyle
Tra lia lia, tra lia lia.
/I. Laužikas/
Mįslės
Pusiau juoda, pusiau balta ant berželio šakos tarška. ( Šarka)
Margaspalvis, nedidukas, kas jis toks, tasai meistriukas? ( Genys)
Akys kaip ratai, o saulės nemato. (Pelėda)
Patarlės ir priežodžiai
Geriau žvirblis rankoj, negu briedis girioj.
Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta.
Ankstyva varnelė dantis rakinėja, vėlyva varnelė – akis krapštinėja.
Blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia.
Užduotys
Užduotis erdviniams ryšiams nustatyti
Paukščio atpažinimas pagal aprašymą
Mažas paukštelis geltonu pilvuku ir mėlyna galvyte. Labai mėgsta lašinukus ir saulėgražas.
Didokas paukštis, kuris dieną miega ir medžioja naktį. Labai mėgsta peles. Jis sako u-hu u-hu.
Veiksmų taikymas objektui
Ką daro paukštis (skrenda, lesa, suka lizdą, gieda, čiulba).
Objekto taikymas veiksmui
Čiulba, suka lizdą, deda kiaušinius, lesa vabzdžius. Kas?
Turi snapą, sparnus, plunksnas. Kas?
Apibendrinimas
Zylė turi snapą, sparnus, plunksnas. Ji yra paukštis.
Pelėda taip pat turi sparnus, snapą, plunksnas ir deda kiaušinius. Pelėda yra paukštis.
Visi, kas turi snapą, plunksnas, sparnus ir deda kiaušinius yra paukščiai.
Pelėda, sniegena, zylė, varna yra paukščiai.
Pelėda, zylė, žvirblis, varna žiemą niekur neišskrenda. Jie yra žiemojantys paukščiai.
Nuspalvinkit paukštelį ir paukštelio raidelę P:
O čia nuoroda į žaidimą, susijusį su paukščiais. Namuose galite kartu pažaisti, žaisdami aptarti, kaip papuošite pasakų paukštį.
Pasakų paukštis
http://zaidimai.mama.lt/gyvuneliai/-571
Pasaka
Kėkštas ir šarka
Sykį kėkštas iškeliavo į Prūsus ir sutiko ten šarką. Juodu labai susidraugavo. Šarka vedžioja kėkštą po visus Prūsus ir vis rodo: čia pilis, čia miestas, čia dvaras, čia palivarkas — lyg visa tai būtų jos! Kėkštas atsidžiaugti negali, kad su tokia ponia susipažino. Tiktai valgyti ponia mažokai beturinti, stačiai badmiriauti gaunanti, betgi dideli ponai daug nė nevalgo.
Į pavasarį kėkštas ėmė galvoti apie namus. Pačiam visą žiemą Prūsuose svečiavusis, reikia šarką į Vidžemę pasikviesti. Šarka net pašoko — jai labai patinką po svečias šalis keliauti. Į Vidžemę juodu atsidangino per pat sodų žydėjimą. Šarka negali kėkštui atsidėkoti, kad ją atvedė į tokią gražią šalį, kur tiek pievų, miškų ir laukų. Tas tai taip, bet netrukus visuose laukuose ėmė javus kirsti. Šarka išsigando ir šaukia:
Kėkšte, kėkšte, javus kerta! Kėkštas atsiliepia:
Nieko, sustatys į gubas, bus lengviau lesti.
Neilgai laukus, ateina kūlimo metas, gubas ima vežti iš laukų, ir šarka vėl šaukia:
Kėkšte, kėkšte, gubas veža! Kėkštas atsiliepia:
Tegul veža, pabiros juk rugienose lieka.
Bet va atkriuksi kiaulės ir ima ėsti tas pabiras. Šarka išsigandusi rėkia:
Kėkšte, kėkšte, kiaulės visas pabiras suės! Kėkštas ramiai atsako:
Tegul ėda, žiemą mes šen ten po grūdelį prisilasiosim.
Tada šarka papyko ir lekia pas kitus paukščius skųstis: ją, tokią ponią, kėkštas apgavęs, atvedęs iš turtingų Prūsų į tokį bado kampą. Ten jos dvaras, ten jos palivarkas, valgyk, ką nori, gerk, ką nori! O čia kas? Juoda duona, ir tos neduoda!
Paukščiai sušaukė teismą: strazdą pirmininku, kranklį ir varną tarėjais, teterviną raštvedžiu. Varna tik vieną žodį težinojo: „Kart, kart!” Kaip mokėjo, taip ir rėkė. Kranklys drūtu balsu pritarė: „Griebt, griebt!” Tetervinas, apykurtis būdamas, nė nesusigaudė dorai, ką jie šneka, tik įsiteikiamai niurnėjo:
— Bus gerai, bus gerai, bus gerai! O strazdas pasakė:
— Taip nebus gerai! Negi dėl tokios pagyrūnės karsime dorą Vidžemės vyrą! Va kaip mes nuspręsim: šarka ir žiemą tegul lieka Vidžemėje — tegul pripranta prie mūsų šalčių ir užmiršta savo pagyras. O kėkštą kasmet prieš šalčius vysim į svečias Šalis — tegul išmoksta gerus draugus pasirinkti.
Taip ir ligi šios dienos tebėra.
Sako, kėkštui mokslas į gerą išėjo, o šarka—kas gi ją išmokys! Kokia buvo, tokia ir liko!
/Lietuvių liaudies pasaka/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą